Ar girdėjote tokią grupę? Net ne grupę, o supergrupę? Žinoma, intelektualiųjų šio blogo kolegų nenustebinsiu nė per nago juodymą, tačiau gal kam nors bus naujiena, kad Eric Clapton ne visada buvo vokalistas. Cream sudėtyje jis pagrindines vokalo partijas atlikdavo palyginti retai („Crossroads“ – viena iš tokių išimčių).

Kaip, turbūt, matote iš nuotraukos bei įrašo, Eric Clapton su Cream grojo dar būdamas kaip reikalas jaunas. Grupė susikūrė 1966, o 1968 pabaigoje jau rengė savo atsisveikinimo koncertus. Viso išleido keturis albumus, kurių paskutinis išėjo grupei jau išsiskirsčius. Ginger Baker grupėje grojo būgnais, Jack Bruce – bosine gitara ir dainavo, o Eric Clapton atliko gitaros partijas ir pagalbinio vokalo funkcijas.

Kas yra keista, tai, kad grupė telpa tiek į power-trio, tiek į supergroup kategorijas – super power-trio? Skamba kaip komiksų herojus. Nors grupė buvo dar daugiau – Eric Clapton, po Yardbirds ir visų kitų monų jau buvo pavadintas Dievu. G. Baker bei J. Bruce taipogi nebuvo nežinomi, švelniai tariant. Tačiau grupėje realiai buvo dar du asmenys. Felix Pappalardi buvo pagalbinis grupės aranžuotojas. Ypač visų „pašalinių“ instrumentų. Kaip, pavyzdžiui, kūrinyje „Anyone for Tennis“.

Derėtų atkreipti dėmesį į dainos tekstą – tikra metaforų perliukų kolekcija. Jei kas paklaustų mano mėgstamiausio – Fate sets up the chessboard / while Death rolls out the dice… Čia, tiesa, reikia prisiminti auksinę šešiasdešimtųjų roko taisyklę – jei kūrinio tekstą grupei darosi labai sunku paaiškinti (jei jis, pavyzdžiui, apie dramblius, šokančius and cypiančių pelių kapų), vadinasi tekstas, o gal ir muzika, sukurti apsišniokštus ar apsivalgius ko nors gero.

Jei pavyks šiuo straipsniuku sudominti ir imsitės pasigilinti į šio super power-trio muziką, galimas daiktas, pradėsite pastebėti, kaip smarkiai skiriasi kai kurie tekstai nuo kitų. Kad ir tas pats „Anyone for Tennis“ nuo „Sunshine of Your Love“. Nenuostabu. Nes su grupe dirbo dar vienas žmogus – Martin Sharp. Jis prisidėjo (mano žiniomis) prie Anyone for Tennis bei Tales of Brave Ulysses tekstų. Ir jie tikrai yra tie, kuriuos grupei yra „sunku paaiškinti“.

Beje, vienas iš primityvesnių tekstukų – I’m so glad – nors ir regimai demonstruoja labai ryškią skirtį tarp savęs apsinešusio Martin Sharp, jis, kaip ir „Crossroads“ ar „Outside Woman Blues“ yra koveriai – senųjų gerųjų bliuzmenų kūriniai, perdaryti Eric Claptono. Šį darbą jis tęsė ir toliau. Žinoma, prikūrė ir savos popsūchos. Ginger Baker, įkvėptas iškreiptų hipiškų idėjų, pradingo kažkur Afrikoje. Jack Bruce taip pat pradėjo solinę karjerą, tačiau, skirtingai nei E. Clapton, nukeliavo jazz kryptimi, iš kurios ir buvo atėjęs. Įdomi detalė – tiek Jack Bruce, tiek G. Becker laikė E. Claptoną jazz, o ne blues atlikėju. Man iki šiol neaišku, kodėl. G. Bakeriui pasirodžius iš savanų, grupė surengė du koncertus Madison Square Garden bei Royal Albert Hall koncertų salėse.

Beje, melodingąjį intarpą šiame kūrinyje parašė, jei neklystu, George Harrisonas…