Vakar buvo smagus vakaras. Gerokai skanaus maisto nuteikė taip maloniai, kad nusprendžiau sutikti su pasiūlymu nueiti į Loftą, paklausyti „Tabami Goes Jim Morrison“. Doors. Kas blogo gali nutikti?..

Pradėkime nuo Lofto. Kuris yra skylė. Dabar esu užtikrintas, kad senstu. Loftas yra skylių skylė, vienintelis ten geras dalykas yra scena, bet paskutinį kartą vadinamuosius tauriuosius gėrimus iš plastmasinių indų tenkinausi gerdamas, kai Kaune ant VDU scenos grojo Victor Wooten. Čia grojo Victor Diawara. Kuris, kaip suprantu yra klubo savininkas (ar vienas savininkų). Čia tas pats žemas lygis, kaip ir Blėka, grojantis ant savo festivalių scenos.

Stalo futbolo stalas – vienintelė klubo pramoga be purvinų grindų ir stovėjimo – yra kreivas kaip… net nežinau, kas yra toks kreivas, kaip tas fusbolo stalas. Prarijo keturis litus, kol davė kamuoliukų. Ant jo parašyta, kad negalima dėti gėrimų, bet nėra jokio plokščio paviršiaus be kilimais išklotų grindų, kur galėtum pasidėti savo gėrimą. Grindys išklotos purvina kilimine danga, o gėrimai plastmasiniuose induose. Jei kas nežinote, kaip elgiasi 300 ml plastmasinė stiklinė su apie 50 ml. Jack Daniel’s (nes Johnny Walker dar neapsilankė toje skylėje) ant nelygios kiliminės dangos, pamėginkite, jei tik rasite tokią užkruštą vietą savo namuose. Spoileris – stiklinė virsta.

Žinoma, gali bandyti šokti pagal AC/DC gabalą T.N.T. ir Highway to Hell. Jei nesi pragyvenęs dvidešimties metų šioje planetoje ir tai nėra tavęs užpisę negyvai. Seriously. Prodigy ir kita M-1+ fignia. Grojo Doorsus iki ir po Doorsus grojusio projekto. Suprantu, kad publikai pochui (o jai tikrai pochui, nes publika susirinko beveik be išimties paauglių mergaičių hipsterių), bet rimtai: kiek jūs mokat savo DJ’ams, kad jie leidžia tokį neapdirbtą šlamštą?

Visa tai nėra kažkoks intrinsic blogis savaime, man labai smarkiai nerūpi, kur žmonės leidžia savo pinigus, bet mano pinigai ten nukeliavo vienintelį ir paskutinį kartą. Aš pernelyg mėgstu stiklinius indus, kuriuos galima kur nors pasistatyti ir sanitarines sąlygas patalpose, bei entertainerius, kurie stengiasi entertaininti. Jiems prireiks ko nors, prilygstančio Victorui Wootenui, kad mane prisiviliotų atgal. Vietoje to, gavau… The Amazingly Brilliant And Musically Inspiring (seriously?) – TABAMI.

Turiu pasakyti, kad tolesnės pastabos nebus skirtos muzikantams asmeniškai, nes man ir tie muzikantai nerūpi. Puikiai juos suprantu – ateini, atidirbi darbą, gauni pinigų ir eini lauk. Ir teisingai, niefig čia stengtis (nei trupučio neironizuoju). Tačiau jei jau kažkas ėmėsi tokio beviltiškai durnai pavadinto neoriginalaus koverių projekto, galbūt… Galbūt, pavyzdžiui, kas nors, atliekantis music director vaidmenį galėtų pagalvoti, kad nėra prasmės kartoti kai kurių apsinešusių Doorsų gyvų pasirodymų apsinešusiai auditorijai elementų?.. Nes nei nepersistengiantys atlikėjai, nei auditorija nėra net panaši į tai, ką ir kur darė Jim Morrison? Galbūt reikėtų gerbti auditoriją ir muzikantus priversti išmokti visas visų instrumentų partijas – arba tuomet pasiduoti platesnei interpretacijai, bet ne pusiau apsipjaustyti ir tikėtis, kad sueis?

Taip, žinau, atsakymas paprastas: ne, nes auditorijai patinka. Auditorija visagalė. Fuck me, kiek padorių muzikantų laiko suėda toks imitacinis debilizmas, kaip koverių bandai. Suprantu mėgėjus, kurie neturi laiko ar talento ar noro kurti originaliai, tad draugų gimtadieniams pagroja koverių, ar užlipa ant vienos kitos scenos kabakuose. Bet čia atvejis ne tas. Dėl šio žinau, kas kaltas – cinizmas „visa muzika parašyta, tik ne visi pinigai paimti“. Žmonių, kurie yra kabakų vadybininkai, troškimas turėti garantiją, kad „susirinks žmonių“. Ir kitas elementarus muzikos biznio nesupratimas.

Visas talentas tūno rūsiuose. Penkiolikmečiai ir šešiolikmečiai, grojantys ir besimokantys groti. Neturintys net užuomazgų sąlygoms mokyklose, bet lankantys būrelius ir turintys talento. Nes mokykloje tokie dalykai nevyksta, kabakų scenos uždaros iki 18-os ir užkištos Blues-Shit-Bandais, TA-fucking-BAMI ir AC/fuck me/DC projektais, kurie surenka pinigus iš žmonių, niekada taip ir nemačiusių ir negirdėjusių normalios, kabakinės, lietuviškos grupės. Kokių Liūdnų Slibinų ar Naktinės Pufaikos. Ar dar kokių nors jaunuolių, kurie vėliau meta tą užsiėmimą, nes reikia susirasti darbą ir eiti studijuoti kokios nors specialybės, nes „iš muzikos neišgyvensi“.

Sveikinu visus, kada nors pamaitinusius TABAMI savo pinigais (save taip pat): mes po trupinėlį žudom lietuvišką muziką. Lietuvoje gimę Jimai Morrisonai, ko gero, tapo pardavimų vadybininkais.

TABAMI, go fuck yourself.