Metal Thrashing Mad. Kliudžiau.

Katė klausosi metaloKatė išgirdo metalą. Ir dabar jai šokas.
Katė klausosi metalo

Kašaras miauktelėjo apie metalą. Taip kad dabar jam bus šokas, nes jau leidžiasi ant jo sunkus kaustytas čebatas, kurio jis taip bijojo ir kurį jis garbina, kaip dievą ir kurį taip gyrė, nes jis žino, ko jam reikia bijot.

Šiandien bus ypatinga diena čia, nes šiandien aš parodysiu katėms jų vietą, nes aš labai ilgai laukiau tos progos, kai galėsiu parašyti apie tai, kaip mirtinos metalo katės yra panaudojamos pagal paskirtį. Ir štai ta proga atėjo.

Tuo džiaugsmu jūs dabar galėsite pasismaginti todėl, kad Leo Lenox čia parašė apie Thrash Metal šaknis tokį post-thrash periodo diskursą, kuris yra išties atviras išpuolis prieš jus, mano brangūs gerbėjai. Tai yra kažkas panašaus, kaip, atleiskite, tokie atvejai, kai nesakysiu, kokiomis chirurginėmis procedūromis apdirbtos katės nesakysiu kokio turinio pričiurškia į gerbiamų svečių batus. Štai tada šeimininkai, pamatę, ką katė pridarė, ją žiauriai nubaudžia visų svečių akivaizdoje. Tai panašiai ir čia bus. Ir ta katė jau nujaučia šitai.

Pirmiausiai, aiškumo dėlei, turiu pasakyti, kad Leo Lenox išvis yra kažkoks abejotinas nemetalistas, nes kai šarino savo postą ant Google+, tai netgi pasidrovėjo parašyti žodį „bybys“ ar netgi kukliai parašyti „pimpalas“, todėl kaip kokia sausainius čiulpianti dvylikametė mergaitė parašė atspėkit, ką?

Jis parašė žodį „penis“! Aš jums čia galiu užgarantuoti, kad jis labai susidrovėjęs kikeno, dėdamas kažkokio ten James Hetfield nuotrauką, kurioje pastarasis dročina savo pimpalą. Čia aš negaliu neigti, kad nuotrauka bloga, nes ji išties atspindi visą Metallica kūrybą nuo pat pradžių iki galo, todėl ji išties yra esminė to straipsnio vinis.

O paskui dar ponas Leo Lenox parašė, kad esą šitai yra pankiškumo požymis. Pagal tokį Leo Lenox pareiškimą gautųsi, esą visi, kas tik dročina pimpalą, yra pankai. Čia panašiai, kaip tas ponas būtų pasakęs, esą visi, kas valgo kotletus, yra metalistai. Arba visi, kas šika į klozetą, yra gėjai. Arba visi, kas skaito knygas, yra mokytojai. Arba visi, kas isteriškai garsiai nesavu balsu isteriškai cypia, kai užmini uodegą, yra katės. Tiesa, dėl pastarojo teiginio aš visgi nesiginčysiu, nes tai yra tiesa.

Nors šiaip tai tikrąja straipsnio vinimi tenai buvo pusę viso teksto užimantis pasažas apie tai, kaip baisiai atrodo kaustyti čebatai, kaip jie skaudžiai spiria ir koks tai siaubingas daiktas. Šitai atskleidžia visą Leo Lenox požiūrį, nes jau kas, kas, bet katė tikrai puikiai žino, kaip skaudžiai spiria čebatas. Todėl pusę straipsnio ir skyrė religinei odei apie siaubingai spiriančius batus.

Čia aš daugiau neanalizuosiu pono Leo Lenox pasisakymų. Nes jis dar ten pasakojo, kad trešeriai nešioja baltus kedus, o Megadeth ir Kreator groja su sintezatoriais. Ir dar belenkokių panašių dalykų. Čia galim dabar pastebėti tik paskutinį faktą: ponas Leo Lenox yra katė. Taip kad čia senu metaliūgišku eilėraštuku aš ir užbaigsiu visą įžangą:

Pamačiau aš katę storą,
Spyriau ją aukštai į orą.
Ji nukrito šalimais,
Išsitaškiusi kraujais.

Todėl dabar apie Thrash Metal ištakas aš jums parašysiu tiesiog nesigilindamas į visokias subtilybes (ir jau tikrai nekartosiu to marginaliai nusmurgusių pasakojimų apie kokius nors „big four“, kažkokias koverines metalikas ar pan.), o tiesiog vieną-kitą gabalą duosiu pramaišiui su šiokiais tokiais faktais iš metalo muzikos istorijos. Nes čia nėra, ką kalbėti. Beje, ar žinote, kodėl katės taip garsiai miaukia? Ogi todėl, kad per visą jų kaukolės tūrį yra rezonansinė ertmė. Bet čia tarp kitko, nes išties kalba apie muziką, o ne apie visokius gyvius, gyvenančius kartu su pankais šiukšlių konteineriuose.

Aš pradėsiu nuo ryškaus ryškaus Thrash Metal gabalo, kurį kadaise sugrojo Sepultura – daugybę metų ignoruota brazilų grupė, kuri taip ir būtų užmiršta, jei ne tai, kad kažkokiu būdu visgi per veik 10 gyvavimo metų ir nuostabaus grojimo sugebėjo prasimušti į JAV. Istorija tikrai netipiška, nes daugumai gerų Thrash grupių šito padaryti nepavyko. Bet kol kas neesmė. Štai jums grynai instrumentinis kūrinys, kuris jau pasakys, kas ten dedasi mūsų nagrinėtos užsimiauksėjusios katės dūšioje, nes ana jau nujaučia, kaip dabar jau jai baigsis. Ta daina be žodžių yra apie kates. Nes kates Inkvizicija degindavo ant laužo. Nes jau nuo seno žmonės žinojo, kad nuo kačių vien tiktai blogis. Taigi, Sepultura – „Inquisition Symphony“:

Kalbas apie Thrash Metal aš galėčiau pradėti nuo to, kad dar Black Sabbath, žinote, grodavo poliritmikas visokias*. Nes būtent čia ir atsiveria thrash tikrasis grožis – kad gitarų rifai** ima gauti kitas ritmikas, nei mušamieji, kartu tas ritmikas dar ir kaitaliojant. Žinoma, tokius bandymus kaitalioti ritmą ar kažkaip ten rifus nuo mušamųjų truputį paleist bandė daug kas ir iki Black Sabbath. Čia dar nukrypstant, galima pasakyti, kad šiaip jau paprastai rifai ir mušamieji eina pagal visokias kartotines, bet aišku, būna ir visokių nesveikėlių, kurie tyčia stengiasi, kad kartotinės nesusidarytų išvis. Dar labiau nukrypstant nuo temos, čia galim pasetbėti, kad su tais kartotiniais iš proto kraustosi visokie math metal veikėjai, kurie sugalvoja, kad muzika turi būti gražiai užrašoma, kaip pagal kokias ciklines diskretines funkcijas, tik vat su tomis matematikomis niekad jiems nieko nesigauna gražaus.

Todėl čia jums be jokių matematikų viena nerišlių užuominų į proto-thrash turinti daina, pavadinta „Purvinos moterys“ (taip rekomenduotų kalbainiai versti, bet išties tai reiškia visai ką kitą, o tikras pavadinimas yra „Dirty Women“), o atlieka ją jau minėti Black Sabbath:

Jei klausėtės to, ko reikia, t.y., mušamųjų ritmo (galima palaikyti jį kairiuoju smiliumi stuksenant į stalą) ir jų atitikimo gitarų rifams (o jų ritmiką galima palaikyti jau mušant dešiniuoju pirštu į stalą), tai pastebėjot gal, kas gavosi? Ogi gavosi labai graži makalynė, kai vienas pirštas makaluoja vienaip, o kitas kitaip. Ir gaunasi neaišku, kas, todėl net nesigauna to subildent, nes tarpusavy susipyksta kairysis ir dešinysis smegenų pusrutuliai. Tačiau skamba labai gražiai, kai klausaisi to neaišku, ko pačių Black Sabbath atlikime.

Tai vat, šita ritminė makalynė vėliau ir išsivystė į Thrash. Aišku, tas prasidėjo nuo britiško NWOBHM*** (aš dažnai šitą santrumpą parašau, kaip NWBOHM ar NOWBHM ar dar kaip nors, nes jinai yra durna, kaip reta). Daug kas kalba, kad pirma tokia protothrash grupė buvo Motorhead, kurie nemokėjo groti. Tiksliau, lyginant su kitais to meto metaliūgomis nemokėjo, nes grojo kažkokį keistą Punk Rock ir Hard Rock mišinį, tiesa, pakankamai įdomiai ir savitai, kad paveikė krūvą vėlesnių grupių. Minėti Motorhead su savo ritminiais nepataikymais ir painiojimaisis buvo labai linksmi, todėl savo džiaugsmingumu įkvėpė dalį vėlesnių NWOBHM atlikėju, kurie, iš esmės, ir pradėjo groti tai, ką dabar vadiname Thrash. Aišku, kiti dar čia specialiai paminėtų ir kokius Venom, kurie irgi buvo iš tos bangos.

Bet taip jau gavosi, kad dauguma grupių, tikrų thrash pradininkių, buvo užmirštos. Tai ir tokie, kaip Blitzkrieg, Killing Joke, Sweet Savage ir Diamond Head, kurių gabalus kartais dalinai, o kartais – ir išvis tiesiogiai ripinusi Metallica už tą kopipyzdinimą vėliau buvo pradėta vadinti thrash pradininkais. Beje, ponas Leo Lenox tikrai šitą faktą žinojo, nes prieš jam parašant, aš jam šitą linką daviau, taip kad čia aš ne be priežasties pavariau ant tų visų kačių, nes šita katė to nusipelnė.

Išties buvo tiesiog dešimtys, jei ne šimtai ryškesnių ir įprastesnių bandų, pradedant vos ne bitlovomis grupėmis (beje, išgirstumėt jūs Iron Maiden demkę, tai juoktumėtės) ir baigiant labai kietais atlikėjais, kurie vos ne dešimtmečiu pralenkė laiką. Čia aš tiesiog duosiu jums vieną iš tokių NWBOHM grupių paklausyt – tai Satan, vieni iš tų daugelio, kurie ilgainiui taip ir liko užmirštais. Tai daina „Blades of Steel“, kurios paklausykit atidžiai, nes gabalas yra gal dar kokių 1980 kūrybos, tačiau visokios ten ritminės improvizacijos čia jau figūruoja tame pavidale, kuris ir yra būdingas klasikiniam Thrash Metal:

Aišku, liūdna, kad kai kurios iš tų grupių savo debiutinius albumus išleido išvis praėjus kokiam dešimtmečiui po savo suirimo, bet bent jau čia paminėta Satan buvo vieni sėkmingesnių: susikūrę 1979, pirmą albumą išleido 1983. Ši grupė įdomi tuo, kad per juos perėjo daugybė kitų NWOBHM atlikėjų, tad daugeliu atžvilgių jie dar ir tos bangos vidutinybės, susirinkusios visa, kas buvo tipiška.

Čia, aišku, jau galėtume nukrypti į tai, kas jau vėliau ir labai mėgėjiškai ėmė vykti Amerikoje, tačiau apie tenykščius Slayer bei Anthrax visi žino. Slayer tapo tais, kurie ir davė tikrą impulsą thrash augimui visame pasaulyje. Anthrax gi tuo tarpu pasuko link ieškojimų, ką ten tokio gero su thrash galima padaryti visokiuose negrų getuose repuojant. Apie Megadeth ir tai, kaip Dave Mustain būrelį pacukų iš jau minėtos Metallica mokino groti, o šitie paskui pavaizdavo nesusijusius ir kūrė pasakas apie Mustain alkoholizmus ir narkomanijas, aš čia nepasakosiu. O ką davė Kreator, kurie, reikia pripažinti, buvo viena iš populiarių, bet išties – ir neypatingų grupių? Sėkmingų Venom bei Iron Angel pamėgdžiojimų? Nu tai ir ką? Gal čia geriau Destruction prisiminkim. Žymiai idomesnė grupė, tačiau viena iš tų, kurias muzikos industrija paliko už borto. Atsigavo šita grupė visai neseniai, labiau internetų, nei įrašų firmų dėka. Čia vat jums vienas gabalas, užvadintas „Bestial Invasion“:

Tačiau grįžkim nuo tų nuokrypių, nes aš čia turiu, ką pasakyti apie tai, kur kilo makalynė, dėl kurios ir yra tiek nesusipratimo. Makalynė išties yra žodžiuose, kuriais yra vadinama muzika. Ir kai nekurie remiasi ne muzika, jai pritaikydami žodžius, o atvirkščiai – pasigauna žodžius, o paskui juos bando muziką taikyt, tai ir gaunasi nesąmonės. Taip ir su visokiais ten metalais. Ir su Thrash Metal.

Čia kad neužsinuobodintumėt nuo mano kalbų, aš jums duosiu puikų Razor grupės gabalą, iš kurio suprasite, kur yra pati Thrash Metal esmė, jei dar nesupratote iki šiol. Čia labai gražiai girdisi kelių greičių mušamųjų partijos, perdengtos ryškiais rifais. Bet viskas nėra taip paprasta: gabalo pradžioje, kai jau ritmas užveža, greitis staiga paauga iki tokio, kuris labiau tiktų kokiam nors Hardcore Punk. Gabalo antroje pusėje staiga viskas apsiverčia: rifai pereina į lėtą tempą, kokiu gabalo pradžioje grojo mušamieji, tuo tarpu mušamieji tiesiog varyte varo. O tada dar išlenda gitaros solo, kuris, kaip nenuostabu, vėlgi turi ritmiką, kuri vėlgi tiek pat kartų greitesnė už tą greitą rifavimą, kiek kartų greitas rifavimas greitesnis už mušamuosius. Ir tai padaroma, savaime aišku, aukštesnėmis oktavomis. Štai taip susidaro keletas skirtingas ritmikas turinčių, tačiau harmoningų ritmikos sluoksnių. Šitie žaidimai su ritmikomis – tai ir yra pati Thrash Metal esmė. Taigi, gabalas vadinasi „Evil Invaders“:

O čia jau turėtumėt ir būti įsikirtę, kas išties per pokytis galų gale įvyko, kai metaliūgos iki tų poliritmikų susiprotėjo. Ir kodėl paskui atsirado krūvos visokių simfoninio metalo grupių. Taip, šitie poliritminiai pokyčiai reiškia žingsnį nuo tūpo bum-bum tipo vienabalsio bliuzo (kuris patį bukiausią pavidalą įgavo Soul, o paskui dar bukesnį (ir kas galėjo tikėtis?) – Disco muzikoje) link realios simfonijos. Ir panašiai, kaip iš primityvių liaudies dainuškių kadaise išaugo simfoninė muzika, kurią žinome dabar, taip po truputį naujos kartos simfoninė muzika ima augti iš bliuzo, po to, kai atsirado Thrash Metal. Ir čia ta proga pasiklausykim, kaip ponas Herbert fon Karajan rifuoja savo klausytojais bei orkestru, atlikdamas Johann Strauss „Radeckio maršą“, taip išgirsite, apie ką aš kalbu:

Taigi, pono Herberto fon Karajano atlikime girdėjome, kaip kaustyti čebatai žąsies žingsniu kala per grindinį, o tai garsas, kurio taip siaubingai bijo katės. Dun-dun-dun-dun, tranko geležinės kanopos per grindinį ir katė supranta, kad jau kai paklius ji, tai bus kaip mėsmalėje. Štai todėl katės taip garbina batus. Ir tai yra jau šimtus metų. Bet grįžkime prie mūsų Thrash Metal.

Taigi, prasidėjo nuo to, kad jau apie 1975 „Heavy Metal“ visiems ėmė reikšti tą muziką, kurią grojo Black Sabbath ar Rainbow. Todėl visi ėmė ieškoti kažkokių naujų apibūdinimų tam kažkam, ką ėmė groti naujesnė metaliūgų karta. Taip atsirado pavadinimai „Black metal“, „Power metal“, „Speed metal“ ir pan.. Iš visų šitų tiktai Speed Metal pasirodė kažką bendra su pačia muzika turinčiu įvardinimu, nes visoks ten Black Metal reiškė ne tiek muziką, kiek satanistus. Pavadinimas Power Metal, nors iš pradžių ir reiškęs kiečiau rifuojančias, atvirą bliuziškumą jau praradusias grupes (ryškus pavyzdys galėtų būti vokiečių Accept), greitai nustojo ką nors reikšti išvis. Taip ar anaip, tuo metu muzikos kritikai nutarė, kad visgi Black Sabbath ir Rainbow – tai dar ne Heavy Metal, o greičiau kažkokia pereinamoji iš Hard Rock stadija. Tačiau tą patį žodį „power“ greitai pasičiupo tokios grupės, kaip Manowar ir panašios, dainuojančios popsus apie didvyrius.

Speed Metal atstovais pradžioje būdavo užvadinami ir tokie atlikėjai, kaip Iron Maiden, tačiau tai irgi ilgai nesitęsė, nes ėmė rastis grupių, grojančių tiek greičiau ir trenkčiau, kad Iron Maiden teliko šiaip Heavy Metal grupe. Tiesa, pats Speed Metal ganėtinai greitai išsisluoksniavo į dvi gana nepanašias kryptis: viena grojo panašiai, kaip ir kitos Heavy Metal grupės, tiktai greičiau, žymiai greičiau, o kartu ir melodingiau (kaip, pvz., Helloween) – tokius vėlgi daug kas paskui ėmė vadinti Power Metal atlikėjais. Kita gi kryptis nuėjo link šiurkštumo ir jau minėtų ritminių improvizacijų. Ir štai čia jau nesigauna pasakyti, kur baigiasi tas Speed Metal, o kur prasideda tas Thrash Metal, nes išties tai yra viena ir tas pat. Čia puikiu pavyzdžiu galėtų būti kanadiečių grupė Exciter, kuri vėlgi, kaip ir daugelis kitų, seniai užmiršta. Arba, pvz., kita, dar nesėkmingesnė, krūvą metų bandžiusi išlįst į sceną, o paskui nudususi grupė Flotsam and Jetsam. Šie, beje, krūvą metų buvo vadinami tiesiog eiline Speed Metal grupe, paskui – užmiršti visiškai, o jau paskui, kai visai nauja amerikonų karta staiga susiprato ieškoti Thrash Metal ištakų, atrasta, kaip koks perlas, pasislėpęs tarp visokių šūdų. Čia jų gabalas, pavadintas „Flotzilla“:

Taigi, kai tame San Franciske ėmė rastis NWOBHM pamėgdžiotojų grupelės, o juos ėmė kabinti visokie ten Megaforce Records ir panašūs muzikos vertelgos, jie susidūrė su paprasta bėda: nuo metalinės scenos atsilikusiose JAV metalo suvokimas buvo atsilikęs kokiu dešimtmečiu. Speed Metal ten vis dar buvo suvokiamas maždaug tokiame lygyje, kaip kokie nors europiniai Motorhead. Todėl prireikė naujo termino. Ir jie jį sugalvojo – tai buvo Thrash Metal. Gavosi keistas paradoksas, kad ne muzikos išskirtinumas nulėmė Thrash pavadinmo atsiradimą, o tiktai komerciniai bulšitai. Gražus žodis, kuris buvo vartojamas, reklamuojant Anthrax ir Metallica, o vėliau – ir kitas grupes, buvo skirtas tik marketingui. Svarbiausia thrash grupe pagal tuos vertelgas buvo anokie NWOBHM atstovai Raven, numigravę į JAV, nes būtent iš Raven buvo tikimasi, kad jie galės aplenkti visus Glam Metal atstovus. Tad būtent Raven pradinėje stadijoje tempė Thrash į viršų JAV klausytojų tarpe. Čia tos Raven grupės garsiausias ir smagiausias kūrinys – „On and on“:

Taip taip, šitas fufelis, kurį jūs čia išgirdote, buvo vadinamas Thrash Metal, nes taip sugalvojo įrašų kompanija. Ta pati kompanija, kuri iškėlė į viršų Metallica, Anthrax, Testament ir krūvą kitų klasikinėmis dabar vadinamų Thrash grupių. Kaip matome, nelabai tesiskiria nuo to glam metal, kurį grojo kokie nors Motley Crue. Ir tai natūralu. JAV buvo tikrai rimtai atsilikusi. Na, tiek to, nekraupinsiu jūsų per daug, nes išties Raven visgi buvo suktelėję į Thrash. Štai čia jums jų gabalas „Seek and Destroy“. Pastebėkim, iš ko Metallica kvėpėsi įkvėpimo:

Raven, buvę ta Thrash Metal grupe, dėl kurios stilius gavo populiarumą, vėliau buvo užmiršti visam laikui. Taigi, neverta stebėtis, kad ir Slayer tenai ilgokai buvo kokia tai pelene, kurios niekas nei neminėdavo, o jau vėliau šiuos kartais net pavadindavo Death Metal atstovais. Ką ten Slayer – čia galim prisiminti, kad pagal tos pat industrijos veikėjus net ir Megadeth ilgai būdavo įvardinami tiktai kaip grojantys Speed Metal, nes esą tai ne Metallica ir ne ta įrašų studija, taigi, kažkas ten ne taip. Dave Mustain prireikė kokių dešimties metų, kol jį ėmė vadinti Thrash Metal atlikėju. Aišku, dabar jau tie, kas kalba apie visokius didžiuosius ketvertukus, apie tokius vingius nei neįtaria. Čia ta proga vienas iš pirmų Megadeth gabalų – „The Mechanix“. Tai dabar paklausykit ir atspėkit, kokia eilinė kopipyzdintojų grupė eilinį kartą nukopipyzdino šitą gabalą ir įdėjo jį į savo debiutinį albumą:

Trumpai tariant, makalynė su žodžiais, išvirtusi į kol kas dar besitęsiančią komercinę grupės Metallica mitologiją, kurios mylėtojai, kaip kokios Filipo Kirkorovo gerbėjos, paskui saldžiai trysčioja apie visokius ten Big Four ir dar ten kažką, nei nepastebėdami realybės. Aišku, tokiais atvejais ir prasideda kalbos apie kokius nors ten metalistus, kurie kates spardo geležiniais batais, muša vargšus urlaganus ir taip toliau. A, tiesa, sako, kad Metallica nariai irgi kartą buvo suspardyti, tiesiai ant scenos, už tai kad nukopipyzdino „Die by his hand“ gabalą iš Exodus, paleidę tą anksčiau, nei tikrieji autoriai padarė studijinį įrašą. Pabandžiusius užprotestuot Exodus narius Metallica pasiuntė kažkur toli, pareiškę, esą tai jų originali kūryba. Tik paskui Metallica turėjo durnumo paimt Exodus, kaip apšildančią grupę, ko dėka Kirk Hammet nukentėjo nevaikiškai, tačiau paskui visiems pasakojo, kaip jis esą pats buvo Exodus įkūrėjas, sukūrė visus Exodus gabalus ir net pavadinimą grupei parinko. Šiaip jau Exodus išties buvo pačios Thrash Metal aušros žvaigždėmis, tačiau nesugebėję sudaryti kontraktų su įrašų kompanijomis, galų gale liko už borto.

Tiek to. Kadangi jau ir taip daug čia prirašiau, tai daugiau nekankinsiu. Štai jums pabaigai dar vienas Megadeth gabalas, kurį čia paklausykim ta proga, kad baigiam aiškintis su katėmis. Tai irgi vienas iš nuostabiausių Thrash Metal pavyzdžių, kokie tik kada nors buvo sukurti. Jis vadinasi „In My Darkest Hour“ ir yra skiriamas tiems, kas reguliariai spardomi. Gabalo ritmikos sukuria ryškius vaizdinius apie tai, kaip katė gailiai verkia, o paskui išgirsta neišvengiamai artėjančius žingsnius, o paskui bėga, bandydama pasislėpti, tačiau galas vis arčiau, arčiau, arčiau, katė jau tik skuodžia, o paskui tik babach ir čebato smūgis ir… Viskas baigiasi, katė atsipalaiduoduoja ir jai jau nieko nebereikia, nes jai viskas įvyko būtent taip, kaip tame eilėraštuke, kurį rašiau. Tai vadinasi „In My Darkest Hour“:

 

 

—————–

* Čia, žinote, belenkokie visokie idiotai paprastai parašo, kad „jau Black Sabbath buvo pirma Doom metal grupė“ ar pan., lyg jie nebūtų buvę ir šiaip metalo pradininkais, taip kad išvis būčiau čia jų neminėjęs, jei ne tai, kad visgi norisi tiksliau užkabinti, kas tas thrash metal yra.

** Rifai – tai ne koraliniai rifai, o tie, kur gitaromis daro tokį ritmišką „džyru-džyru“ ar „džir-džir-džir“, su pasikartojančia melodija ar net išvis be melodijos. Grynas klasikinis Heavy Metal susidarė būtent tada, kai kažkas iš Hard Rock atlikėjų susiprato, kad gitaromis galima palaikyti ritmiką smarkiau, nei mušamaisiais.

*** NWOBHM – tai ne koks nors „Najiebalna Wžopna Otpyzdziūjska Bliadzewska Hujobina Mat“, o „New Wave Of British Heavy Metal“ – aštunto dešimtmečio pabaigoje, apie kokius 1978-1979 išaugusi nauja britų metaliūgų karta, kuri iš metalo, kaip Hard Rock pakraipos sukūrė visai atskirą muzikos kryptį, per porą kitų dešimtmečių tapusią tokia plačia, kad šiais laikais jau teisingiau būtų į Hard Rock žvelgti ne kaip į atskirą roko kryptį (taip būdavo žiūrima dar apie kokius 1985), kiek kaip į ankstyviausią ir bliuziškiausią Metal nuokrypį. Trumpai tariant, tas NWOBHM yra patsai tasai lūžis, kuriame slypi visa metalo esmė, visas tos muzikos tikrasis užgimimas.

Šį straipsnį parašė Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Share

About the Author

Rokiškis Rabinovičius
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

22 Comments on "Metal Thrashing Mad. Kliudžiau."

  1. Jėga 🙂 O kaip ten su tuo faktu, kad “In My Darkest Hour” buvo sukurtas, kai Mustaine sužinojo apie Metallicos bosisto Cliff Burton mirtį?

    • Na, sakykim, gal ir taip, bet būtent šis straipsnio siužetas yra apie kitą reikalą, kur to gabalo eiga irgi tinka puikiai.

      Išties su tais Megadeth-Metallica santykiais labai daug neaiškumų liko iki šiol. Ir man rodos, kad nei vieni, nei kiti nenori atvirai apie tai nieko kalbėti.

      • Šito straipsnio iliustracija įkvepia pasiklausyt Megadeth „Killing is My Business“, kažkaip ignoruodavau šitą albumą, bet dabar reikės atidžiai palygint su Metallicos pačiais pirmais albumais 🙂

  2. O ponas Rokiškis visus šiuos faktus apie thrasho kilmę kada išsiaiškino, 9-am dešimtmetyje, gyvendamas toje thrasho eroje beigi žinodamas true story ir klausydamasis išskirtinai nesukomercinto gėrio ir atvirai spjaudamas ant amerikietiškojo brukalo, ar tie faktai ponui išaiškėjo ne taip jau ir seniai ir tik dabar jis suprato kokio šūdo jis klausėsi būdamas jaunas?
    Lenkiu aš prie to, kad ar yra svarbi klausomos muzikos kilmė jei tau ji patinka?

    • Ponuli, kadangi pirma tamstos komentaro dalis kažkokia beprasmė, tai atsakau išsyk į antrą: aišku, kad nesvarbi kažko kilmė, jei kažkas yra gražu. Bet tai nereiškia, kad tas patikimas turi generuoti kliedesius.

      • Patikslinu/supaprastinu pirmąją komentaro dalį – kurį thrashą tamsta klausydavosi tais laikais – Sepultura, Megadeth, Metallica, Slayer, Anthrax, Satan, Kreator? Ar aš būsiu teisus, kad puons klausydavosi visų šitų be išimčių?
        Ir ar žinojo tamsta ką nors apie Diamond Head, Blitzkrieg ir panašius?

        • Kiek suprantu, tamsta čia bandote paklausti apie topines grupes vs. dabar užmirštas grupes.

          Tamstą tai labai nustebins, tačiau Blitzkrieg, Destruction, Satan, Exodus ir pan. grupės buvo pakankamai neblogai žinomos metaliūgų sluoksniuose.

          Beje, Sepulturą veltui prie pagrindinės masės paminėjote, nes iki maždaug 1990 Vakarų pasaulyje jie buvo žinomi labai silpnai, lyginant su Rytų Europa. Iš esmės – viena iš tų užribinių grupių, kurios prasimušė per stebuklą.

          Ir jau juo labiau veltui savo sąraše paminėjote Satan, kurie buvo vienais iš tų, kurios žinojo tik visokie užkietėjėliai.

  3. Entelektualas | 2011 11 07 at 16:56 | Atsakyti

    tl;dr

    • Tai jei jums šitas tekstas buvo per ilgas, tai tamsta esate sudžiūvęs katės kakutis, o aš jums uždėsiu kokį nors baną čionai ir daugiau negalėsit skųstis, kad per ilgas tekstas ir neskaitėt ir nesupratot, nes nei užeiti čia negalėsit.

  4. Pasisakysiu visai ne į temą, ne apie pristatytas grupes.
    Kai paklausau dabartinių metalistų, vis susidaro įspūdis, kad jie, lyg kokie dvylikamečiai vunderkindai, per daug dėmesio skiria formai – technikai. Keistai atrodo, kai ši, užuot išlaisvinusi, sukausto, įspraudžia į rėmus. Kada girdi grojimą dėl grojimo, jokie pasažai ir rifai negelbėja, nes technikos įvaldymas be polėkio ir garsų pojūčio (muzikalumo?)yra niekis. Ponas Rabinovičiau, būtų įdomu, jei pristatytmėt kokį šių dienų metalo perlą. Neteko girdėti nieko verto, bet, tiesą sakant, specialiai ir neieškau.

    • Žinot, man irgi tarpais toksai įspūdis susidaro dėl tos naujos kartos, bet aš turiu įtarimą, kad čia problema ne atlikėjuose, o tame, kad muzikos industrija apie kokius 1990 perėmė viską į savo rankas, todėl mes gauname tiktai tai, kas įtiko kokiems nors leidybinių kompanijų vadybybininkams, tuo tarpu padoresnės grupės taip ir lieka kažkur užribiuose.

      Aš tarpais bandau pakapstyti ko nors, bet retokai atrandu.

      Buvo pora temų, pvz., Dance Metal (kur visai kitas kraštutinumas) – http://muzika.popo.lt/2011/03/30/black-ingvars-sokiu-metalas/

      Ar, pvz., tokie Acid Witch – http://muzika.popo.lt/2011/01/18/acid-witch-psychodelic-ar-psychogrind-metal/

      Taip ar anaip, neatrodo, kad ir šie projektai susilauktų didelio populiarumo.

      • anoniminis bailys | 2011 11 07 at 21:49 | Atsakyti

        As rizikuoju buti ziauriai islazdavotas, bet man kaip tik siaip prijaucianciam, jei kalbesim apie muzika sukurta apie 2000 metus, tai patinka paklausyti Marilyn Manson, Slipknot, Rage against the Machine (cia tik dabar staigiai ka atsiminiau). Aisku poto tos grupes galutinai komercializavosi paciu slyksciausiu budu, iskyrus gal RATM. Is metalo, po to laikotarpio tai tikrai nerandu nieko klausomo, bet gal tik todel, kad neieskau.

        • Slipknot turi energijos, bet turi ir bėdą — į vieną kompoziciją stengiasi sukišti daugybę idėjų jų gerai neišplėtodami. Todėl kūriniai mano neigudusiai ausiai skamba daugmaž vienodai.
          Mansonas, manyčiau, gabus PRčikas, sugebėjęs save gerai parduoti:)

      • Ir nesulauks, nes naftalinu atsiduoda.

        • Nu, tie popsininkai tai atsiduoda, bet pati mintis visai įdomi 🙂 O dėl tų, kur psichodeliniai – tai visgi įdomu būtų, jei paaugtų kažkiek.

    • Pabandykit Behemoth. Man tie lenkai labai patiko. Nors ten visai ne Thrash.

  5. Na, jei dar galima pateisinti Exodus rifus Metallicos kūryboje faktu, kad Kirk Hammett – buvęs pirmosios grupės narys, yra dar viena grupė, regis, nesusijusi jokiais ryšiais, kurios kūrinį Metallica perleido per savo gitaras: http://www.youtube.com/watch?v=NqMYZ3uqjqk
    Kažkaip po visų tų istorijų su Dave Mustaine, jie krito mano akyse, o dabar dar labiau atrodo neteisinga, kad jie taip išgarbinti kitų sąskaita. Nors, reikia pripažinti, kad kaip svetimų idėjų reflektuotojai, jie talentingi…

    P.S. Dėkui už tokį išsamų įrašą, tikrai neprailgo skaityti, ir įdėti pavyzdžiai – geras muzikinis/metalinis švietimas.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos