Meredith Monk ir iš dainos išmesti žodžiai

Savaitgalį aušros sulaukiau Labanoro miške. Visą naktį iš trobos netoliese sklido muzikos garsai. Pradėjo vyručiai nuo progresyvo, baigė tradiciškai – Brėmeno muzikantais ir Džordana.. Kilo du klausimai, o paskui dar ir trečias. Pirmas – kam tie žmonės pusę nakties save kankina ir iškart, dar blaivi būdami nepasileidžia savo mylimos muzikos? Antrasis – ką gročiau savo sodyboje aš, jei jau taip nutiktų, jog būtinai prireiktų klausytis muzikos gamtoje. Greičiausiai, ką iš minimalistų? Arba –

Meredith Monk. Nes jos muzika truputį „laukinė“. Lyg būtų atkeliavusi iš septintosios karalystės, kurios nepasiekė net pasakų karalaičiai. Jos muzika kvepia neatpažįstamais keistais ritualais. Arba, priešingai – sujudina kažką giliai giliai viduje ir žadina emocijas, kurių niekada neišreiškei balsu. Čia viskas – apie balsą. Balsą, kaip instrumentą, mediumą ir neverbalinę kalbą. „Žodžiai yra tapę mums apsauga, kurios atsisakyti kartais būna nelengva. Tačiau egzistuoja plati paletė pojūčių, jausmų ir energijų, kuriems išreikšti mes neturime žodžių, juos aš ir pateikiu publikai. Tai paskatina klausytojus tą energiją atrasti ir savyje,“ – lengvai mistifikuoja Meredith Monk, pastaruoju metu pasinėrusi į Budizmą. Taigi, daugelyje Monk kūrinių nėra žodžių – stebėtinai valdomas balsas ir intonacijos pasako daugiau nei į stulpelius surašyti sakiniai.

Meredith Monk (g. 1942 m., Peru)  – visų pirma – vokalistė. Tiesa, ji ir kompozitorė, ir choreografė, ir režisierė. Jos kūriniai dažniausiai apjungia muziką, šokį ir teatrą. Ji siekia, kad balsas šoktų, o kūnas – dainuotų. Ir tai nėra beprasmiška metafora – tai mėginimas peržengti tradicines ribas ir atrasti naujas galimybes atlikėjui bei klausytojui.  Štai kodėl jos kūryba atrodo lyg iš kito pasaulio.

Nusprendžiau apsiriboti vienu jos garsiausių muzikinių albumų „Dolmen Music“ (1979). Meredith Monk dainavimas – tai abstrakcija, kartais jokios reikšmės neturintys garsai, lydimi minimalių instrumentų: pianino, violončelės ar perkusijos ir pritariamųjų balsų. Ne. Jos dainavimas – tai abstraktusis ekspresionizmas, nes dainavimas virsta emocionaliu stūgavimu, ūbavimu ar vaitojimu. Žinoma, turinčiu logiką ir struktūrą – kitaip nesukursi tokių nuolat kintančių ir paveikių peizažų. Jos muzika glosto, gasdina, erzina ir džiugina. Ji sodri ir reikalauja sau dėmesio, už jį atsilygindama intriga ir naujais pojūčiais. Žinia, taip elgiasi visi geri meno kūriniai.

Albumą „Dolmen Music“ sudaro 5 kompozicijos. 4 trumpesnės kūriniai ir vienas ilgas, 23 minučių. Susipažinimui subjektyviai parinkau tris iš jų.

Pirmoji kompozicija albume ”Gotham Lullaby”. Monk nelygiai banguojantį balsą lydi monotoniškos keturios natos. Tolygią ir net kiek didingą melodiją pertraukia netikėtai pasikeitęs, kiek isteriškas balso tonas ir prasideda trapus ir neskubrus dialogas. Apie nepaliaujamą kitimą ir šiurkštaus vėjo gūsius ant veido? Ar, priešingai – tirpstantį sniegą ir besiskleidžiantį žiedą? Lopšinė neturi žodžių, todėl kiekvieną kartą klausant peizažas įgauna vis naują  pavadinimą.

”The Tale” yra vienintelis kūrinys šiame albume, kuriame yra suprantamų žodžių.Jis turbūt arčiausiai gyvenimo “čia” – kokiame nors triukšmingos gatvės daugiabutyje. “I still have my telephone… hello, helloo, helloooo!,” – kvatoja Monk ir džiūgauja, kad vis dar turi savo alergijas bei filosofiją. Studijiniame variante gražiai dūžta stiklai, tačiau įdėjau klipą iš jos pasirodymo “gyvai” – jos mimika ir net pati išvaizda panašiai neįprasta kaip ir balsas.

Ir pabaigai – “Biography”. Čia Monk balsas kažkokiu būdu ima suktis, o jam iš paskos – klausytojo galva ir mintys. Panašu į raudą, kuri savo ruožtu kartais įgauna nežmoniškas intonacijas. Toks emocijų kamuolys, kuriame susipainiojusi ramybė, kvaitulys ir skausmas. Tai vidinis žemėlapis, kurio sleptas teritorijas vieną po kitos atidengia balsas. WTF, kaip sako vienas Youtube komentatorius.

Meredith Monk šiandien – jau virš septyniasdešimties. Ji iki šiol aktyviai kuria ir gerai atrodo. Jos kalendorius beveik pilnai užimtas – ji rengia workshopus, koncertuoja, kuria ir įrašinėja muziką – šiais metais išleistas naujausias jos albumas „Songs of Ascension“. Štai beruošdama šį tekstą atradau, kad lapkritį ji koncertavo Prahoje. Tai toli gražu ne pirmas kartas, kai apmaudžiai pražiopsau įdomių atlikėjų gastroles kažkur netoliese. Tad štai jums ir trečiasis klausimas – ką daryti, kad to neatsitiktų?

 

Šį straipsnį parašė Aistė Paulina

Daugiau visokio meno ant virtualaus padėklo:

Share

About the Author

Aistė Paulina
Daugiau visokio meno ant virtualaus padėklo:

4 Comments on "Meredith Monk ir iš dainos išmesti žodžiai"

  1. […] apmaudžiai pražiopsau įdomių atlikėjų gastroles kažkur netoliese. Tad štai jums ir trečiasis klausimas — ką daryti, kad to neatsitiktų? [..]

    Tikriausiai Twiteris būtų čia vertingas (reiktų ieškoti jos gerbėjų, nes ji pati tikriausiai netwytina ;)). O ir G+’as kai užaugs galbūt tam bus pravartus.

    Na o muzika. Gundausi ir šitą atsisiųsti išklausyti atidžiau. 🙂

    • Matai, problema čia kita. Šiaip visi muzikantai turi tinklalapius, į kuriuos koncertų info dedama. Tačiau puikių muzikantų yra pakankamai daug. Kai kuriuos pamiršti pusmečiui ar metams, paskui vėl prisimeni. Bet tai nereiškia, kad nenuvažiuotum į jų koncertą. Vienintelis variantas kurį sugalvojau – darytis ilgus sąrašus ir kas keli mėnesiai tikrinti gastrolių maršrutus. Juokingas užsiėmimas, ypač kai ne Niujorke ir net ne Londone gyveni 🙂

  2. Įspūdingi moteriškės vokaliniai gebėjimai. Šitiek daug išgauti iš savo balso ir nė akimirkai nesudaryti įspūdžio, kad ji nustojo dainuoti… Labai įspūdinga.

    • Manau, čia tiesiog technika. Na ir gal dar stiprus emocinis krūvis, kažkaip ji visus tuos energetinius dalykus gan stipriai pabrėžia. Kaip ir tai, kad įrašuose jų beveik nesijaučia ir jos muzikos reikia klausytis gyvai, norint kažką pagauti 🙂

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos