Čia neskaitykite ir neklausykite, nes apie muziką čia šįsyk nieko neparašysiu, o tai, ką įdėsiu, gali patikti nebent kokiems nors pamišėliams. Nors, gal būt gerbiamoji Aistė Paulina net ir įvertins šią muziką teigiamai, bet ji irgi pamišusi, nes šiame bloge tėra tiktai tokie autoriai. Čia nerasite nei vieno normalaus žmogaus, o kai kurie iš mūsų – aiškiai išvis net ne žmonės.

O aš iš visų šitų pamišėlių esu pats protingiausias, todėl dabar jei jau manęs nepaklausėte ir daskaitėte iki šios vietos, kurią dabar rašau, tai kaltinkite patys save, nes jūs pagalvojote, kad esate už mane protingesni ir nepaklausėte. Žodžiu, aš jus perspėjau. Jums nevertėjo manęs neklausyti.

Čia jūsų paskutinis šansas, nes visvien nieko gero čia nerasit. Kas skaitys, žiūrės ir klausys toliau, tas pats kaltas.

Taigi, šiandien pradedam koncertą nuo Gon Lin No atliekamos dainos „Tan Te“, pilnos gitarinio balso skambesio, nelyg iš kokių senų seniausių geriausių Deep Purple metų. Šita motera puiki, ji tikrai nuostabi:

O čia, kadangi žinau, kad kai kurie sugeba net labiausiai topines mėmes pražiopsoti, tai šito irgi kažkas galėjo nepamatyti. Aš šiaip jau pasigėdinčiau ir netgi nedėčiau šito daikto, nes netikiu, kad kas nors galėjo būti jo nematęs, bet aš sau galiu leisti viską, todėl leidžiu įdėti sau net ir tokį štai dalyką:

Gerai, o dabar šis bei tas rimtesnio, kad kompensuotųsi popsiniai fufeliai, buvę iki šiol. Tikriems seno Jazz mėgėjams. Ir blyn, aš tokio bosavimo neatsimenu, kur besu girdėjęs (vidury gabalo solo). Aš jau nekalbu apie mušamuosius. Žodžiu, Abbey Lincoln, Max Roach ir dar kažkas ten jums groja:

Žodžiu, kaip girdite, rimtas džiazas – tai ne koks fufelis, kur susirenka būrelis pridūrkų-anarchistų ir galvoja, kad jie džiazuoja, nors išties nei vienas nesugeba netgi dviejų natų melodijos pagrot. Kaip matote, čia komentarų net nereikia.

Na, bet kad per daug šiandien nebūtų, tai pabaigsim šiandien greitai – Jan Terri, nuostabioji amerikonų goth punk country metal ir dar kažko atlikėja, tapusi tikru šedevru, tačiau greitai užmiršta, o dabar – vėl kylanti į naujas aukštumas. Tais laikais (prieš kokius 20 metų) nebuvo visokių ten pigių autotiuningų, bet tai ir gerai. Pirmą jos gabalą išgirdęs, pradžioj pagalvojau, kad ana šiaip falšyvina, bet ne viskas taip paprasta. Ana savo balsą nuderinusi per kokią pusę oktavos. Kaip kokie grindkorininkai gitaras. Bet įspėju: net jei klausysit, nežiūrėkit. Nes pamatę, kaip ji atrodo, pasigailėsite.

Na, ką, vėl manęs nepaklausėt, pažiūrėjot? Patys kalti.