Auksinis karališkosios sostinės balsas – taip ją vadino iki pat Raudonųjų khmerų atėjimo į valdžią. Pnompenis buvo hipiškos taikos miestas, tylus, ramus, po truputį turtėjantis, turistų vertinamas, kaip rojus. Ir didžiausia khmerų estrados žvaigždė, pradėjusi nuo khmerų liaudies dainų ir baigusi psichodeliniu roku – Ros Sereysothea.

Ji išgarsėjo dar būdama 13 metų, 1967, sulaukusi 21, tapo Kambodžos žvaigže, o dar po kelių metų net Vakarų šalyse imta kalbėti apie „khmerų roką“: ir pergrotos, ir nuosavos kambodžiečių dainos, skirtingai nuo kiniškų ar indiškų, puikiai susijungdavo su vakarietiška muzika, sukurdamos klausytojams keistą siurrealumo pojūtį.

Visas Kambodžos rokas žlugo 1975, kai į valdžią atėjo Raudonieji khmerai. 2 milijonai Pnompenio gyventojų buvo masiškai išvaryti į kaimus, mieste liko vos pora dešimčių tūkstančių žmonių. Prasidėjo masinės žudynės. 1975-1979 komunistinis Raudonųjų khmerų režimas nužudė apie 2 milijonus žmonių iš maždaug 7 milijonų gyventojų, daugiau, kaip milijonas pabėgo į užsienį. Iš likusių gyvų apie pusė buvo suluošinti. Iš visų filmuke matomų žmonių, vargu, ar bent dešimtadalis liko gyvais.

Nieks nežino, kaip žuvo Ros Sereysothea – vieni teigia, kad ji buvo viena iš pirmųjų aukų, nukankintų Tuol Sleng kalėjime, kitos legendos teigia, kad metus-du jai pavyko slapstytis tarp pabėgėlių ir netgi dainuoti komunistinį režimą šlovinančias dainas, kol buvo nužudyta, dar kitos versijos pasakoja, kad ji mirė jau pamačiusi Raudonųjų khmerų sunaikinimą – ją surado keli Vietnamo karių išlaisvinti kaliniai, tačiau auksinio balso karalienė buvo nukankita ir išsekusi taip, kad jos gyvybės išgelbėti nepavyko.

Per kelis Raudonųjų khmerų siautėjimo metus buvo visiškai sunaikinta Kambodžos inteligentija – žmonės būdavo žudomi vien už tai, kad nešiojo akinius, buvo apsirengę miestiškais drabužiais ar mokėjo užsienio kalbą. Kaip prevencinė priemonė nuo pabėgimo, buvo masiškai kapojami rankų ir kojų nykščiai: žmogus negalėdavo greitai vaikščioti ar laikyti ginklo, tačiau galėdavo dirbti kauptuku. 1979 Raudonieji khmerai ėmė ruoštis karui su Vietnamu: buvo skelbiama, kad kiekvienas khmeras turi nužudyti po 30 vietnamiečių, įskaitant ir vaikus, tam, kad sunaikintų priešus. Laimė, masinį puolimą pradėjo patys vietnamiečiai, įsiutinti po to, kai Raudonieji khmerai išžudė visus gyventojus keliuose pasienio kaimuose. Įsiveržus Vietnamo pajėgoms, Raudonųjų khmerų valdžia griuvo per porą savaičių, o šiaip jau žiauriu laikytas Vietnamo komunistų režimas vietiniams pasirodė, kaip kokie angelai gelbėtojai.

Pol Potas buvo ilgai laikomas inteligentišku, maloniu ir sąlyginai saikingų pažiūrų komunistu – apsiskaičiusiu, nemažai laiko praleidusiu Prancūzijoje. Jo organizuota politinė grupelė kažkuo netgi priminė dabar Lietuvoje garsėjantį NK-95 ir atrodė ganėtinai nekenksminga. Tačiau viskas pasikeitė, kai komunistai atėjo į valdžią. Kambodža per porą metų sunaikino visą kultūrą: beveik visus skaityti ir rašyti mokančius, visus, kas tik išsilavinę, visus, kas bent kiek įtartini. Šaliai liko tik prisiminimai apie praeitį.