Ponia Barbora Drąsutytė užrodė ir parašė labai įdomiai apie situaciją su Kinijos popsu, remiamu valdžios. Trumpai, bet koncentruotai, todel manau, kad visiems įdomiai – taip kad su jos leidimu čia ir perskelbiu. Manau, kad daugeliui duos šiokio tokio įsivaizdavimo.

Tarp kitko, šitas kiniškas baisumas nemenkai primena ir SSRS estradą, nuolat transliuotą per TV ir radiją – komunistai visame pasaulyje kažkokie labai jau panašūs.

Barbora Drąsutytė apie Kinijos oficialią pop sceną

Kai Kinijos Liaudies Respublika atvėrė sienas aštuntojo dešimtmečio pabaigoje, į šalį pradėjo plūsti iki tol tik per nelegaliai įvežtus įrašus plitusi populiarioji muzika. Iš pradžių lyriškos meilės baladės plito tik per jau legaliai pirktas ir ne visai legaliai nukopijuotas kasetes, vėliau jas įsileido ir masinės informacijos priemonės.

Ši daugiausia Taivanio ir Honkongo atlikėjų muzika uždaroje kultūrinėje terpėje ilgą laiką pragyvenusiai KLR pasiūlė visiškai naują emocinę patirtį. Net per naują ir per patrauklią – Taivanio-Honkongo popsui užkariavus rinką, kaip atsvara atsirado specifinis „KLR popsas“, kuris Mao laikų muzikinę-politinę retoriką sujungė su Taivanio-Honkongo popmuzikos ritmais.

Rezultatas – pvz. daina „Driekiasi Didžioji siena“. Apie tai, kaip Didžioji siena sujungia visų Kinijos sūnų ir dukrų širdis. „Klausi, kurgi Didžioji siena? Pažvelk į karių žaliosiom uniformomis gretas!“