Turbūt nėra nieko nykiau, nei muzikiniame bloge rašyti apie Bitlus. Nieko naujo, ko bitlomanai dar neišsiaiškino juk nepasakysi (ar tikrai?). Nieko labai stebuklingo, ko niekas nebūtų girdėjęs, neparodysi. Tiesa?

Ko gero, tiesa. Tad tenorėjau pasidalinti keliomis gražiomis dainomis, kurias, stebėtinai, būdamas Bitlų sudėtyje parašė George Harrisonas. Parašė, tiesa, jis ir siaubingų dainų. Kaip, pavyzdžiui, Taxman. Bet kelias suskėlė tikrai labai puikias. Vienas tokių legendinių George Harrisono kūrinių yra šis: While My Guitar Gently Weeps.

Tyliai tyliai fone pasislėpęs didžiąją gabalo dalį groja Ericas Claptonas, Harrisono bičiulis, įgrojęs už pastarąjį visas pačiam Harrisonui per sudėtingas gitaros partijas. Tas gi atsilygino parašydamas vieną intarpėlį Ericui Claptonui, kai tas grojo su Cream (apie kuriuos jau rašiau ir taipogi minėjau šitą faktą).

Tačiau grįžkime prie George Harrisono. Bitlams jis buvo neįdomus ir Lenonas matavo savo gabalų šūdinumą pagal Harrisono gabalus. Tačiau kai jau gaudavo progą pasireikšti,tai būtinai dainuodavo pats ir rodydavo, kaip jis čia gražiai moka. Dainuodavo Bitluose, tiesa, jis ir nesavo gabalus. Bet, kai pagalvoji, Ringo irgi gavo padainuoti (žymiąją ketvirtokų užstalės dainą Yellow Submarine), tai čia turbūt nieko stebėtino. Kitas Harrisono superhitas, žavintis mane dar iki šiol, yra šis nelyg kiaušinio trynys smagiai skystas, kaip tik saulėtai dienai (kokia šiandien ir buvo) skirtas natų kratinys:

Kaip klastingai pradžioje užsiminiau, laikas atskleisti tamsią ir niekam nežinomą George Harrisono paslaptį. Jis nuo mažumės pažinojo vieną tokį talentingą vaikį, vardu Saul Hudson. Kai tas pramoko brazdinti gitara ir tapo šiek tek žinomas su nedidele roko grupele, Georgeas jam padėjo parašyti vieną gana žymią kompozicijos dalį. Konkrečiai: tolesnio kūrinio dalį nuo apytikriai 7:00 minutės. Paliksiu Jus su šiuo kūriniu. Iki kitos savaitės.

[skaityti scribd.com]