Kaip japoniški metaliūgos tapo olialiaškų prototipais

Metalinis liepsnom spjaudantis kūdikis - japonų skulptūraToksai skulptorius Kenji Yanobe 2009 Tokijuje paleido lakstyti milžinišką robotą-kūdikį, kuris dainavo, šoko ir spjaudė ugnimi. Tai simbolizuoja.
Metalinis liepsnom spjaudantis kūdikis - japonų skulptūra

Toksai skulptorius Kenji Yanobe 2009 Tokijuje paleido važinėtis milžinišką robotą-kūdikį, kuris dainavo, šoko ir spjaudė ugnimi. Tai simbolizuoja.

Japonija savo iškreiptu potraukiu metalo grupėms garsėja nuo seno, tiesa šlykščiai. Prieš keletą dešimtmečių, kai dar jie nebuvo išradę karaokės, pas juos buvo kitas bumas – melejonai visokių vietinių mikrosupergrupių, grojusių koverius. Kover-bendai tai vadinosi. Ir kai kurie sugebėdavo išleisti savo albumus didesniais tiražais, nei populiarios Vakarų grupės, kurių dainas jie pergrodavo. Tiesa, koverbendų gyvenimas būdavo trumpas – vienas-du, rečiau – trys albumai ir visiška užmarštis.

Bet tai gal nelabai įdomu savaime, tačiau labai įdomu kitu aspektu: Japonijos pop muzikos industrija savo tūpai komerciniu priėjimu prie reikalo mažiausiai dešimtmečiu lenkia likusį pasaulį. Tai, kas su estrada dedasi Lietuvoje dabar – tai kažkas panašaus į tai, kas prieš 10-20 metų vyko JAV, o Japonijoje pilnais mastais sukosi prieš gerą ketvirtį amžiaus – kokiais 1980-1985.

Beje, tais laikais buvo visai įprasta, kad visai nežinomos JAV ir Europoje grupės į Japoniją atvykdavo koncertuoti, praleisdamos ištisus mėnesius ir susilaukdamos tiesiog neįtikėtino populiarumo, o kartais netgi užsidirbdavo tiek, kad įstengdavo iškilti jau ir likusiame pasaulyje. Pavyzdžiui, vat nuolat ten pas juos gastroliuodavo tokia niekam kitur nežinoma grupė Alcatrazz, kurios daina „Island in the Sun“ dabar mums skamba vos ne kaip kokia disco muzika*:

Dabar pabandykite atspėti, kas tenai gitaristas toje Alcatrazz, paklausę, kaip ten kaip gitara groja. Ir jei jau įstengsite atpažinti nieko nesiaiškindami, o vien tiktai iš paties garso, tai aš tokiems garantuoju, kad jūs esate užkietėjęs metaliūga ir jau grabas jūsų nepagydys. Nes klausa pas jus pernelyg gera. O jei neatspėjote, tai toliau ir neskaitykit, nes visvien nesuprasit, apie ką kalba.

Čia, beje, reikia pasakyti, kad Japonijoje visoks metalas yra mėgstamas maždaug taip pat plačiai, kaip pas mus – rusiška muzika. Gal netgi ir dar plačiau. Viską čia visiems pasako kad ir toks nykus faktas, kad tasai Yngwie Malmsteen (kurio jūs neatspėjote, bet visvien čia kažkodėl skaitote) netgi uždarbiauja iš to, kad japonų bushido čempionai užsisakinėja pas jį sau skirtas dainas, tokias kaip „Takada tema“ ir pan.. Čia panašiai, kaip kokie krepšininkai pas mus užsisakinėtų dainas iš Slayer, o per krepšinio rungtynių atidarymą būtų grojamas koks „Raining Blood“ (nes Lietuva – kur lietus).  Tai čia jau visai ne apie japonus ir išvis su jais nieko bendro, bet šitą Slayer gabalą paklausykite, pažiūrėkite ir tuo metu vaizduokitės, kad čia prieš finalines „Žalgirio“ ir „Lietuvos Ryto“ rungtynes atliekamas krepšinio himnas:

Aš jums pasakysiu taip: jei tokią muziką (o tai, beje, irgi maždaug tas laikas, kaip čia aptariami japonai – 198x) grotų prieš krepšinio rungtynes, tai aš irgi eičiau krepšinio rungtynių žiūrėti. Tiesą sakant, rungtynėse buvau vienintelį kartą gyvenime, kai pakliuvau į Volfas Engelman alaus daryklą, kur jie pristatinėjo savo nuostabų naują internetą su gražiom fintikliūškom – http://www.volfasengelman.lt/ , o paskui nuvežė į kažkokias tipo kiečiausias rungtynes Kauno krepšinio arenoje, nes vyko kažkokios lemiamos rungtynės. Tai jau nekalbant apie tai, kad aš juos kraupinau tuo, kad alaus negeriu (nes tiesiog negeriu), tai aš per tas rungtynes užmigau. BTW, kadangi jau tiek nukrypau nuo temos, tai jums pasakysiu vieną: procesas pas Volfas Engelman atrodo tvarkingas, tad produkciją – rekomenduoju. Dargi galiu pranašauti, kad jų pardavimai Lietuvoje artimiausiais metais aiškiai augs, o rinkos dalis – didės.

Bet grįžkim nuo nukrypimo į visokius švedus, skerdikus, krepšinius ir pan. prie mūsų avinų**. Japonų muzikos industrija nesidrovėjo eksperimentuoti, tad cover-band tipo grupelės pagal juos buvo labai geras ir pelningas dalykas: imi jau gatavas, užtikrintai geras ir hitais tapsiančias dainas, todėl rizikos krenta iki nulio. Ir paskui tas grupeles įsukinėji. Tarp kitko, jei jau tiek nukrypom nuo temos, tai dabar dar pasižiūrėkime į mūsų populiariąją estradą: Lietuvoje štampuojamos šūdžvaigždės, dainuojančios visokius šūdinus koveriukus, įsukamus iki visiškų topų – būtent toks pat biznis. Tiesa, kaip jau minėjau, japonai tai darė su metalu, o ir mastai pas juos buvo didesni. Ir jie šitaip darė net ne tik cover, o ir originalias grupes, pvz., kaip kad šitas Ryčio Cicino, Elton John ir Iron Maiden hibridas japoniškame pavidale – tai grupė Make Up su daina „City Lights“:

Taip ar anaip, koverbendai ir šūdų grupės nelabai ten kaip gyveno: jie iškildavo labai trumpam, o paskui greitai smukdavo. Ir kiekvienas naujas koverbendas iškildavo vis menkiau, o smukdavo vis greičiau, tegul ir atnešdami didžiulius pelnus jų leidėjams. Bet nepaisant to, atsirado viena-kita grupė, kuri grojo ne koverius, o bandė pati iškilti. Gal vienintelė, sugebėjusi iškilti net į pasaulinę sceną – tai buvo Loudness, kurių kartais iš visai jau nukvaišimo pasiklausydavo vienas-kitas JAV ir Europos metalistas. O jau pačioje Japonijoje jie keletą metų buvo tikri dievai. Vat kad ir su gabalu „Crazy Nights“, kurio pavadinimas nesako apie grupę nieko gero, greičiau jau labai kažką blogo:

Čia dabar galite padėkoti šūdiniems muzikos industrijos atstovams, kad jie įvedė ant Youtube dar vieną naują gerą navarotą – dabar jau ne tik „This video is not available in your country“, bet ir dar geresnis, kai įdėjus išlenda – „This video contains content from blablabla who has blocked it from display on this website“. Ir taip sudėliota ant visų to gabalo versijų, kiek galėjau rasti. Taip kad dabar džiaukitės, kad paklausėte garsiausio kada nors Japonijoje sukurto metalo gabalo.

Taigi, kadangi jau nepaklausėte tos dainos, tai kaip dalinę kompensaciją duosiu vieną truputį įdomesnį ir keistesnį Loudness kūrinį – tai 1983 „Shinkiro“:

Reikia pasakyti, kad Loudness muzika – tai labai rimtas lygis, ypač Japonijoje, kurios metalinė scena nuo pasaulio atsilieka bent keleriais metais, o dar ir iškreipta jų keistos muzikos. Puiku, tiesa? Tiktai visvien nykoka, nes labai jau neša kažkokiais pamėgdžiojimais, o išskirtinumų maža. Tai vat pavyzdžiui jums įdomesnis variantas – anokia Mari Hamada, kurią atrado ir iškėlė tie patys Loudness, dainuoja jums dainą „Don’t change your mind“. Nepatingėkit paklausyti, kol įsivažiuos, nes šita motera yra kažkoks motorinis monstras:

Hahahah, jūs girdėjote, kaip jinai kaukia, nelyg koks gaisrinės sirenos hibridas su kate? Vienintelis dalykas, kurį man tai primena – tai anokie Guns’n’Roses, kur Axl Rose panašiai nesuvaldomai rėkdavo. Tai čia jums kad nebūtų per maža, tai dar vienas Mari Hamada hitas – „Blue Revolution (Nostalgia)“, kuriame jūs primeskite, ana puikiai suderina gražų glam metal su visai jau kažkokiu disco, o tai vėlgi atmėžia savo kauksmu taip, kad net atsiklausyt sunku, nors visgi evoliucija link šūdų ir jaučiama:

Aš jums garantuoju, kad pas mus tokia vokalistė liktų nesuprasta. Nes žinote, beje, aš prieš kelias savaites pažiūrėjau kažkokią TV laidą, kur kelios tautinės šūdų žvaigždės tipo aklai renka kažkokius dainininkus. Ir ta laida, kur žiūrėjau, buvo pirmoji iš tos serijos. Tai ką jūs manote? Vienintelę realiai gerai dainavusią ir balsą tiesiog profesionaliai įvaldžiusią merginą, varančią tokiu diapazonu, kad eina nafig, tie dibilai išbrokavo. O paskui dar kažkoks šūdus dainuojantis šūdų merinas, atsisukęs į ją, siuseno apie tai, kad jos balsas kaip tai ne taip skamba kokiose tai tonacijose. Šūdų žvaigždės šūdų televizijoje daro šūdus. Tokia Mari Hamada pas juos būtų nubrokuota, o tie pyderai pasakytų, kad ji nemoka dainuot.

Beje, visai nukrypstant nuo temos: čia būtų labai įdomu, jei kas primintų, pasakytų tos merginos, kurią išbrokavo, vardą ir pavardę, o taip pat kaip nors sukontaktuotų – galime čia blogosferoje padaryti reklamą jai per visus galus. Nes ji realiai buvo geriausia ir dėl to sėkmę aš jai garantuoju, nes ji tikrai verta.

Bet grįžkim prie temos ir dabar jau užmirškim tą motorinę bobą Mari Hamadą, nes ji paskui pati pasuko į vulgarių šūdų dainavimus, kur jos balso nuostabybė buvo tiesiog užrišta ir dėl ji greitai buvo užmiršta. Taip jai ir reikia, nes nereikėjo imt šūdų dainuot. Beje, jinai nusprendė tada, kad čia dėl jos negražumo, tai persioperavo pas plastikos chirurgus visą veidą, susimažino žandikaulius ir taip toliau, kad iš išvaizdos net neatpažintum, tačiau jai tai nepadėjo. Nereikia šūdų dainuot, jei nori, kad tave mėgtų.

Taip kad visai suktelkim ir pažiūrėkim, kokį nuostabų Iron Maiden kloną jie turėjo užsiauginę net ir be tos boberiškės. Tai grupė Earthshaker su 1984 metų daina „More“, atliekama subtiliu barbiškai ružavu švarkeliu dainuojančio japono:

Beje, čia galime pastebėti, kad bent jau tuo metu japonai labai mėgdavo piktnaudžiauti žiauriais reverbais ir aidavimais. Padlos. Nors aišku, skamba visai gražiai, tik kad tikras garsas užmušamas negyvai. Aš jau nekalbu apie tai, kad ir šiaip yrašas baisus. Bet jūs supratote, nes jei jau tiek perklausėte, tai turite pakankamai gerą klausą, kad galėtumėte susivokt – tai būtent toksai metališkiausias metalas, kokį tik galėjo įsivaizduoti Japonija prieš ketvirtį amžiaus. Tai tiesiog tikra Heavy Metal kvintesencija. Arba vat tada išsyk kitą kokią grupę paimkim paklausymui, kad aišku pasidarytų – tai viena garsiausių to meto japonų grupių – X Japan, su daina „Silent Jealousy PV“ (oj, ir kur gi man taip girdėti tie rifai, priminkit kažkas?):

Nugi bet ką jau ten kalbėt apie tas senienas – geriau paklausykim, ką japonų metaliūgos groja ir dainuoja dabar – tai nuostabi grupė Animetal, grojanti puikiu Power Metal stiliumi su Thrash priemaišomis. Pasižiūrėkite, klausytis gal net nebūtina, tai gabalas, kuris vadinasi „Lapputa“:

Kaip matome, tradicijos tesiasi: metaliūgos apjungiami su anime, o visa tai kyla į visokius topus. Nes tai – industrijos sprendimas. Na, argi tai negražu?

 

———

* Dažnas, paklausęs klasikinio Heavy Metal, šiais laikais jau pareiškia, kad tai nemetalas. Tipo, kažkoks šiaip rokelis ir panašiai. Ir kai kurie net išvertę akis ir vos neapsiputodami tai aiškina. Toks požiūris būdingas tiems, kas nelabai aiškinasi ir mėgsta pareikšti, kad „aš neklausau metalo, nes ten labai rėkia negražiais balsais“. Aš neaiškinsiu tiems žmonėms, ko jie nesupranta. Čia išvis neskirta tiems žmonėms. Tai jei kas nors man čia komentaruose norit parašyt, kad kokia nors Alcatrazz – tai esą nemetalas, tai jau žinote, kur jums eiti. O tiems, kas to parašyt nenorit, bet šiaip turit kažkokių nesupratimų, tai galiu pasakyti tiek, kad tas minėtas popsiškai skambantis vos ne disco gabalas – tai maždaug iš kokio top-1 procento sunkiausios tų laikų muzikos. Į TV ar radiją tokios grupės JAV ir Europoje pakliūdavo nebent išimtiniais atvejais, nes tai visiems atrodė kaip koks užribis.

** Čia tiems, kad dar nežino šito posakio apie avinus, tai paaiškinu: jei išties nežinote ir manote, kad taip vadinu japonus, tai jau galite save drąsiai vadinti avigalviais, nes man jūsų visai negaila. O žinantiems tai paaiškinu kitką: pasirodo, yra avinų, kurie nežino netgi tokių visuotinai žinomų posakių, todėl ir aiškinu čia.

 

Šį straipsnį parašė Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Share

About the Author

Rokiškis Rabinovičius
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

8 Comments on "Kaip japoniški metaliūgos tapo olialiaškų prototipais"

  1. Idėja apie Slayer ir krepšinį – superinė!!! :)))

  2. httpv://www.youtube.com/watch?v=ADVkzknTBbw

  3. Radau laudnesų tą dainą: httpv://www.youtube.com/watch?v=8Q-sspKzRx4&feature=related
    Gal į youtubą buvai neįsiloginęs ieškodamas? Bet kuriuo atveju tai nei kiek nepateisina tų šūdžių copyraiteroristų veiksmų.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos