Winampe spragtelėkite pavadinimą „Metal Militia“, į eilę pastatykite „Warcurse“ bei „Finale“. Gana aptempti mėlyni nudrįžę džinsai – tiks. Nepamiršk atsiraitoti, kad matytųsi kerzų aulai. Juodi marškinėliai su kaukolėmis ar metalo grupių atributika – tiks. Tik nesisek striukės, kad matytųsi, kas pavaizduota. Tvirtai susivarstęs sunkius kerzus pajusi, kokį ginklą įgyjai. Plieno plokštelės tik padeda sustiprinti šį įspūdį. Kai gali užtrypti liepsnojantį laužą, pasikeičia perspektyva to, ką gali ir ko geriau nedaryti. Grandinė tik papuošimas – tikrasis ginklas ant tavo kojų. Jei odinė striukė tvarkinga, ne tik jautiesi, tarsi nešiotum odinius šarvus. Nuo gerai nutaikyto peilio ji gali ir neapsaugoti – nebent dūrėjas prastas, o peilis bukas ir nuslys šonu. Galimas daiktas, kad pajusi gerai šonkauliuosna sviestą kastetą. Tačiau iš smūgių rankomis ar kojomis į korpusą neliks beveik nieko. Nepamiršk, rankomis (kurios šarvuotos) nėra taip sunku gulint (ar vis dar stovint) apsaugoti galvą. Čia ne nuoroda į tai, kad būtinai gausi į skudurus. Čia nuoroda į tai, kad vieną kartą tikrai gausi į skudurus.

Perspektyva dvejopa. Pirmoji – pasiimk laužtuvą į ranką ir eik pasilinksminti į miestą. Stotelė? Trapus daiktas, aš vos prisiliečiau, o ji sudužo. Tas gatvės žibintas neturėtų šviesti. Kodėl? Nes aš taip kątik sugalvojau. O, galų gale. „Ė, volasai, kirpkitės!“. Kai pagalvoji, jie visi, vargšai, dėvi treningus ir avi kedukus. Galimas daiktas, jiems netgi pavyks pabėgti. Tebūnie linksmybės prasideda žodžiais „Užsiaugink plaukus!“. Dabar visi bėgam į skirtingas puses, kol policija neatvažiavo. Susitinkam mieste. Pasijuokiam iš bendražygio praskeltos lūpos, o gal ir išmušto danties, pamuštos akies, nubrozdintų krumplių ar nuo gulinčiųjų spardymo išsinarintos kojos – visų tų įrodymų, pagal kuriuos būtum nuvežtas į nuovadą, jei policija būtų pagavusi. Šįkart nepagavo. Už tai ir išgerk. Alaus. Daug. Pigaus. Degtinės. Kol paeisi. Tada apsivemk, prasiblaivyk iki sąmonės atgavimo, išdulkink ką nors baisaus vietoje, kurios net ir nelabai blaivas vengtum ir eik namo.

Antra perspektyva kiek ramesnė, tačiau reikalauja progos. Koncerto. Ir nereikalauja laužtuvo. Nueik į koncertą. Atheadbangink visas tris valandas, išsitaškyk kaip priklauso. Jei pasitaikys proga – pasipogink iki pirmos rimtos traumos. Trauma – kraujas ant grindų. Kitiap nesiskaito. Tūsinantis nesunku nugriūti. Nugriuvus perspektyvos būtų labai nekokios, jei būtum kokiam bekiaušio Lenio Kravitzo ar Justino Timberleiko koncerte. Byberio fanės užtryptų negyvai savo mažais mažais batukais, o tu prieš mirtį tematytum jų dar nekraujavusius tarpukojus. Metalistai taip nedaro, nepaisant to, kad visi trypia kerzais kaip pamišę. Vos nukritusį (dažniausiai) tave į orą pakels ir pastatys ant kojų (prieš ar pagal tavo pageidavimus – niekam nerūpi) – ir turiu omeyje vos nukritusį. Nepraeis dvi sekundės, kaip aštuonios rankos pačiups už tavo kožos ir būsi pastatytas atgal į gretą beheadbanginančių metalo brolių. Nes viena iliustracijoje parodyto simbolio reikšmių, jau pasimetusių šiais laikais, yra raidė „U“, kuri reiškia Unity. Už tai ir išgerk. Alaus. Daug. Pigaus. Degtinės. Kol paeisi. Tada apsivemk, prasiblaivyk iki sąmonės atgavimo, išdulkink ką nors baisaus vietoje, kurios net ir nelabai blaivas vengtum ir eik namo.

Beje, apsirengimas toks nebuvo visada. Kadaise thrasherių skirtinis bruožas buvo balti sportbačiai. Nejuokauju. Taip pat, odinę striukę galėjai nesunkiai pasikeisti džinsūra. Kerzai ir užraitoti džinsai atsirado kiek anksčiau, skinheadų judėjime, į kuriuos buvo panašūs ir pankai, tad visoms trims grupėms nesunkiai trinantis tarpusavyje (net ir be didesnių konfliktų) kai kuriais elementais persiėmė tiek vieni, tiek kiti. Balti kedukai, reikia su giliu liūdesiu pripažinti, beveik išnyko. Jie, tiesa, per Anthrax nubėgo į repo (ar hiphopo?) areną, kurioje įgyjo gana tvirtą pagrindą po kojų. Nes Anthrax patys repavo ir dar su Public Enemy darė projektus. Bet čia vėliau – beveik visos thrasho grupės ilgainiui nupezo kažkur į lankas arba išsikvėpė. Kodėl? Nes thrash metal buvo tikra paaugliška netramdomų hormonų ir energijos pertekliaus muzika. Paaugliško protesto. Tad ir metalheadai, kaip buvo įvardijami metaliūgos JAV, iš pradžių būdavo nesukontroliuojami paaugliai, kurie rūkydavo ir gerdavo. Jie užaugo (trindamiesi su pankais ir skinais) ir tapo (prisidėjo prie) rokeriais (skinheadais ant Triumph motociklų) ir baikeriais, „Hells Angels“ tipo socialiniu siaubu. Beje, juo baikeriai tapo po vieno incidento kažkuriame JAV miestelyje, kur keli tūkstančiai baikerių nugriovė nafig visą miestuką, atsisakiusį juos įsileisti. Na gerai, čia taip buvo mėginta pavaizduoti. Iš tikro, tai 4000 baikerių susirinko į miestuką (Hollister, CA), kuriame turėjo vykti jų festivalis. Bėda, kad jų laukė kokių 400. Tai buvo biškį perpildytas miestukas ir, žinoma, kažkiek žalos, sužalojimų (trys rimti, 60 nerimtų) nebuvo išvengta. Bet kokiu atveju, su visomis šiomis subkultūromis santykiavo gimstanti New Wave Of British Heavy Metal, kuri vėliau persidavė thrash atmainai su savomis tradicijomis.

Beje, visi, kas netikit, kad thrash metal turėjo daug bendro su pankais, pažiūrėkit į nuotrauką kairėje. Čia – jaunas James Hetfield, Metallica vokalistas ir gitaristas, kartu su Lars Ulrich sukūręs vieną iš metalo pasaulio unikumų populiarumo prasme. Dažnam mažiau praprususiam piliečiui „metalas“ ir „Metallica“ reiškia vieną ir tą patį. Metallica taip pat tapo viena iš thrash metal pradidninkių, kartu su keletu kitų – Kreator, Slayer ir Anthrax. Dar buvo Megadeth, bet jie buvo labai ne evil. O būti troo ir evil metalo bandui labai svarbu. Kaip iš nuotraukos besiviepiantis pilietis, prisimindamas septintojo – aštuntojo dešimtmečių sandūrą pasakojo: „su tokia muzika, kurią mes grojome, buvo baisu lipti ant scenos. Tačiau atvažiavo Motorhead, atgrojo ir išvažiavo. Jie net į snukį po koncerto negavo. Pagalvojom – jei gali jie, tai galim ir mes…“ Ir, pasirodo, galėjo ir jie. Pirmieji albumai – „Kill ‘Em All“ (Metallica), „Show No Mercy“ (Slayer), „Fistful of Metal“ (Anthrax), „Endless Pain“ (Kreator) ir „Killing is My Business… And Business is Good“ (matot, kaip ne evil? – Megadeth) pasirodė 1983-85 metais ir tik Kreator jį išleido ne JAV, o Vokietijoje. 1986 metais jais pasekė brazilai Sepultura su albumu „Morbid Visions“. Nepaisant to, thrash metal scena buvo gyva dar iki tol – demo įrašai (su žaviu katės šnypštimu fone) ir koncertai, kitaip tariant, viskas, ko reikėjo subkultūrai, jau buvo gyva.

Tiesa, nepaisant dailios iliustracijos, muzika nuo pankų bardako skyrėsi gana drastiškai. Thrashas – up-tempo, vietomis pasiutusi, neįgudusiai ausiai – triukšminga muzika. Tačiau atlikimui ji reikalauja nemenko meistriškumo, fizinės ištvermės (!) ir tikslumo. Iš heavy metal thrashas paveldėjo melodiją, tiesa, jos čia reikia klausytis gerokai įdėmiau. Daug dėmesio yra skiriama ritminėms figūroms, tad verta atskirai pasiklausyti ir iš pirmo žvilgsnio chaotiškų ir triukšmingų būgnų. Ausį prie šios muzikos reikia pratinti, pripažinsiu, tačiau tai tik paverčia metalistus automatiškai protingesniais už bet ką kitą. Juo labiau, jei nori klausytis kūrinių tekstų… Tekstų? – pasibaisėsite. Kokie čia tekstai, jei tik klykimas girdisi? Taip, pradžiai, ko gero, visai neblogai būtų susirasti kūrinių tekstus internete. Originaliai jie būdavo spausdinami kasečių dėkliukuose esančiose brošiūrėlėse, kurios iki interneto buvo neįkainojama vertybė (kasetės ir brošiūrėlės). Pamenu, pseudolegalios radijo stotys leisdavo kasetes be pertraukos į eterį, padarydamos pertrauką tarp A ir B pusių. Kam? Kad klausytojai, įsirašinėjantys kasetes namie, spėtų apversti savąsias. Terminas „piratavimas“ dar buvo gerokai mistiškas ir keistas. Tik kasetės iš kiosko, berods, Antakalny kartais būdavo suvarytos, arba ne tas įrašyta kas ant viršelio.

Skirtingai, nei, pavyzdžiui, hipių judėjimas, bangavęs ant anarchijos ir libertarizmo ribos, ar pankai anarchistai, ar dar kas nors, thrash metal, nepaisant pakankamai intelektualių tekstų, neturėjo konkrečios politinės ideologijos. Nevisada kabinamos temos būdavo gilios (karas, socialinis teisingumas, priklausomybės, segregacija arba dar geriau – žmogaus prigimtis, neapykanta, blogis, dviveidystė). Kartais, kaip minėjau anksčiau, temos buvo paprastesnės ir tiesmukesnės – aš jaunas, durnas, fuck the world – let’s set it on fire and see what happens. Pastarosios, beje, kilo kaip atsakas socialinių padugnių stigmai, kuria būdavo iš anksto pažymimi metalistai. Negali sakyti, kad visai be reikalo. Tačiau iš daugumos tų žmonių išaugo daug sveikesni individai, nei iš country-western klausytojų. Tad thrasheriai su tokiu aplinkinių poržiūriu taikstytis neketino. Pagrindinės priemonės idėjoms išreikšti, sutraukusios daugiausia durnių pasipiktinimo, buvo (visais laikais) metafora ir alegorija. Nieko nuostabaus, taip, regis, buvo visada. Išskyrus tuos atvejus, kai pradedi kalbėti šėtono vardu (kas yra aptariamų problemų personifikacija, pavyzdžiui, bet durniams tai nerūpi). Tokiu pagrindu thrash metal labai nesunkiai, prioriteto tvarka tapo naująja šėtono muzika. Tačiau toks visos geros muzikos likimas. Tiesa, thrash metal ta prasme buvo labai parankūs, nes visa povyza, retorika, garsu ir kompozicijomis jie siekė (tiesiogiai taip niekas nesakė, bet tai yra implied) priversti Jimi Hendrixą muzikoje atrodyti kaip mažą, bekiaušę, išsigandusią, susigūžusią, virpančią, šalto prakaito išmuštą makštutę. Jie konservatyviems klausytojams klykte klykė – Bring.It.On.Motherfuckers!!!

Thrashas greitai išpopuliarėjo. Metallica dėka iš dalies, bent jau taip atrodo. Kas ir tapo žanro nuosmukiu. Viena vertus, žanras suminkštėjo, nes pasiekė labai plačią publiką ir, žinoma, vadybininkai norėjo to keep the money flowin’. Kita vertus, patys thrashistai, groję tą naujausiųjų laikų pasiutpolkę, paseno, susilaukė vaikų, sukūrė šeimas, subrendo… Kaip minėjau, tai buvo paaugliško maišto muzika. Paauglio organizme uraganu siaučiančių hormonų išdava. Pagyvenę vyriškiai to jau nebeatkartos. Jie nusikirps plaukus, o visi metalistai už tai juos prakeiks. Jie išleis albumą su simfoniniu orkestru, kuris bus labai populiarus, ypač kūrinys „Nothing Else Matters“. Fuck that. Thrashas buvo geras tik labai trumpą laiką – apytikriai 10 metų. Kodėl negimė antroji thrasho karta? Nes thrash metal savyje įkūnijo daugybę elementų, kurie greitai buvo išgryninti į naujas metalo sroves, kurių ėmėsi naujoji metalistų karta. Techniškai sudėtingos kompozicijos per death metal galų gale pavirto technical brutal death metal – kuomet atlikimo sudėtingumas ir technikos virtuoziškumas yra vienintelis dalykas, kuris išties svarbus. Tam tikra grubi savianalizė, prigimties, individualios kančios ir t.t. motyvai įkvėpė kone visus likusius metalo žanrus, iki tokių šūdų kaip „Him“. Apsirengimo stilius tapo popso mada. Kai kuriuose thrasho kūriniuose (Megadeth ir Kreator čia turbūt labiausiai) pasigirdę sintezatoriai ir jų kuriama aura persidavė black metal stiliui. Ir visgi nė vienas tų stilių nebebuvo toks organiškas ir grynas, nesuvaidintas ir tikras kaip priešpaskutinio XX a. dešimtmečio thrash metal.

Adrenaline starts to flow
You’re thrashing all around
Acting like a maniac
Whiplash!!!