Šį neilgą pastebėjimą iššaukė BIX „ne į temą“ pasirodymas festivalyje „Mėnuo Juodaragis“ 2011 metais.  Žvelgdamas į TV pardavusį sielą Samą, iš pradžių entuziastingai traukiantį „Sušikta profesija!“, galvojau – na, galgi. Galgi vėl kažką turim. Galgi turime dainas daugiau nei apie orą. Nes – neslėpsiu – pasiilgstu socialinių temų. Gal dėl to, kad muzikiniu požiūriu lietuvos rokeriai nedaug ką gali pasiūlyti. Ir niekada negalėjo – užtat protesto gaudavome oho kiek. Ta pati „Antis“, „Bix“, „Kardiofonas“. Jų dainas mokėjome mintinai ne dėl to, kad jos įsimenančios, o dėl to, kad jos turėjo turinį.

O dabar protestas užgęso, pasimirė, nuseno, politinis rokas mirė. Bandymai jį atgaivinti – kažkokie naivūs, paaugliški, pvz., kaip Andriaus Mamontovo „Geltona. Žalia. Raudona“. Deklaruojama: „Mes čia, jūsų laikas baigėsi“, nors aišku, kad net cecho kolegos suka „jų“ malūną. Juk tragikomedija, kai Algis Greitai vedėjauja eilinėje bukoje TV laidoje, o paskui su „Svastikomis Sukitės Greitai“ traukia: „Mes esame debilai, Rolandas Paksas mūsų pavyzdys“; to pačio Samo prodiusuotos laidos darbuotojai medžioja į Vokietiją išvežamą lietuvės vaiką ir daro iš to baisią kelių serijų sensaciją. Taip kaip tuomet su siela, ponai rokeriai? Suprantu, valgyti reikia ir norisi. Ir užjaučiu. Bet ko tada vertas jūsų protestas? Tie, kurie ateina paklausyti „Sušikta profesija“ ir taip jau prie „neramiųjų“, o aniems jūs akių ne tik nebandote atverti, jūs padedate į jas pūsti miglą („Jie nori tau parduoti dar vieną meilės istoriją“ – ir parduoda, su jūsų pagalba). Ne taip seniai rokinį protestą buvau išgirdęs Tomo Sinickio dainoje (berods, kažkokios lenkiškos dainos cover’yje) „Dek, parlamente!“ (ir man visai norėtųsi jam patarti, kad priedainyje pridėtų klasikines eilutes „Dek, šviesk, neužgesk“ 🙂

Garbė LRT, kad po šios dainos jis neišmestas iš vaikų „Talentų ringo“, kur, beje, yra etiškas ir geras teisėjas.

Ir, deja, kai klausau lietuviško angliško roko (na, kad ir „Freaks on the Floor“) pagalvoju – kas tai? Gitaros yra, balsai yra, o turinio kaip ir nėra. Nes, panašu, jie ateina linksminti, šokdinti, tusinti publiką ir jau tam nusiteikę savo dainų turiniu. Tik tiek, kad senasis rokas, linksmybėmis iš tiesų kėsinosi į visuomenės normas – seks revoliucija, nauji papročiai, nauji apdarai, šokiravimas, dainavimas neblaiviam, apsinarkašinus, taip teigiant, kad rutiniška, veidmaininga visuomenė yra tik apgailėtina didžiulių problemų užuolaida. Dabar tai tiesiog pavirtę „cool“.

Ir, žinote, kur daugiausia išgirdau socialinio protesto? Ogi Andriaus Kaniavos, „vyresniojo amžiaus bardo“ koncerte, kurį dauguma, be abejo, žinote iš „Keistuolių teatro“. Kliuvo ten visiems – ir interneto komentatoriams, ir fonograminiams show dalyviams, ir vienadienėms žvaigždėms. Ir tai buvo absoliučiai nuoširdus drąsus protestas.

O baigdamas, užsipulsiu šio blogo autorių – Leo Lenox. Parašęs piktą medžiagą apie neišmanėlius, jis užvažiavo ant tokios grupelės – „Arbata“. Išvadino juos „yra sterilūs, nulaižyti, vidutinybių visuomenės ir vertybinės terpės be apystiprio saviidentiteto produktai„. Nesiginčysiu su apibūdinimu – tiesiog papasakosiu istoriją, su kuria susidūriau, kai ši grupė buvo pakviesta groti nedidelio Žemaitijos miestelio miesto šventėje.  Prieš grojimą, jie sužinojo, kad turės groti po… Mino (čia toks „Kelio į žvaigždes“ greimaistis, važinėjantis su automobiliu „Mino koncertas“, mob. tel.)! Apakę vyrai paklausė organizatorių, „ką jūs sau galvojate?“ O anie atsakė, „na, reikia žmones ir prie kitokios muzikos pratinti“. Taip, deja, Lietuvoje jau esame pasiekę stadiją, kai gyvas grojimas savaime yra vertybė. Ir žmonės jau dažnai netgi mano, kad mūsų kaimas be Mino kitokios muzikos nebegali suprasti, nebenori suprasti. Aš irgi taip maniau. Ir, patikėkite, buvau apakęs, kai „Arbata“ užvarė tokį koncertą, kad visi tie kaimo šventės dalyviai puolė šokti ir šėlti.  Nesutrukdė nei kreivos garsisto rankos ir tai dingstanti, tai atsirandanti gitara. Ir grojo jie savo anaiptol ne kvailas dainas, ne kokius coverius, kas būtų lengviausia. Žinoma, būna, kad genijai įsižiebia iš karto, o būna, kad iš menamų ar tikrų „vidutinybių“ jie išauga. Faktas tik tas – mūsų gerbiami dinozaurai kaip Samas, Mamutas, Greitai, Kaušpėdas jau vargu ar išaugs. O vidutinybės bent jau turi šansą tobulėti.

P.S. Ir visai pamiršau dar vieną grupę – taigi „G&G sindikatas“. Juose dabar turbūt daugiausia socialinio roko, nors jie ir hiphopas. Ir, beje, Svaro muzika ir darbai eina tikrai vaga „Išvien“. Tad visgi gal įmanoma?