Žiūrknalistai ir žiūrknalistika

Muzika: laikyti arti širdies...

Neskaitau Artūro Račo blogo. There – I said it. Mano nuomone, jo blogas yra klaikiai neįdomus, rašomas be polėkio ir jumoro jausmo. Tik mano nuomone. Įrašą „Kūryba ir muzika“ aptikau per poko. Spustelėdamas nuorodą, net nežvilgtelėjau, kuriame bloge jis buvo parašytas. Būčiau žvilgtelėjęs, būčiau nespustelėjęs. Bet sykį jau atsiverčiau, teko perskaityti… Savo nelaimei – susinervinau. Tas nedidukas įrašas puikiai iliustruoja visą mūsų muzikos pasaulį apžvelgiančios žiniasklaidos būvį. Esu apie tai užsiminęs rašydamas apie Tommy Emmanuelio koncertą. Apie muziką rašo žmonės, neturintys nė menkiausio supratimo, apie ką rašo. Papuošia tai apgailėtinais palyginimais su cicinais ir radžiais, kad atrodytų, jog problema matoma iš perspektyvos. Bijau, kad jie nuoširdžiai mano, jog tokios perspektyvos užtenka. Todėl jie ir yra kvailiai. Muzikai suprasti šitie žiurkės proto žurnalistai pasitelkia žiūrėjimą, o ne klausymą. Leiskite, papasakosiu plačiau…


Prieš imdamas aiškinti klubinio gyvo atlikimo elementorių mūsų debilams žurnalistams, kurie tikrai neskaitys šio teksto, įkelsiu nuorodą į vieną kokybiškos lietuviškos grupės grojaraštį. Gal kas ją ir žinosite. Pasiklausykite, kaip skamba kokybiška muzika su žodžiais, kurie neretai pretenduoja į poeziją – o ne sterilių, nulaižytų susnų… Khem. Apie jas vėliau. Jūsų dėmesiui, kad skaitinys neprailgtų, „Kontrabanda“.

Image via Wiki

Pradėkime. A. Račo perlas:

„Tiesa, “Sweet Salt” turi ir vieną problemą: abu kartus, kai juos mačiau, pasirengti koncertui, susiderinti balsus ir mikrofonus jiems reikia maždaug pusvalandžio. Šiek tiek atsibosta… O štai “Skyders”, kuriuos mačiau pirmą kartą […], pasirengimas neužtruko“.

Jei atsibosta laukti – pyzdink nachuj iš salės. Toks yra brandaus, gyvai ne kartą koncertavusio ir savivertės turinčio muzikanto požiūris. Todėl „Sweet Salt“ nariai taip turbūt nemano. Pripažinsiu, kad gebėjimas tiesiog išeiti ir groti, yra išugdomas. Patyrimas duoda vaisių. Tačiau užlipti ant scenos po to, kai identiškos sudėties grupė jau suderino monitorius (o ne balsus ir mikrofonus!), užtrunka kur kas trumpiau, nei lipti ant scenos „šviežiai“, kuomet visas darbas dar tik prieš akis.

Paaiškinsiu. Tai, ką girdi žiūrovas ir tai, ką girdi muzikantas ant scenos yra du visiškai skirtingi dalykai. Tam, kad gerai girdėtų save ir kolegas, muzikantai ant scenos turi vadinamuosius monitorius, kolonėles, nukreiptas į muzikantą. Ne visiems muzikantams būtina viską girdėti vienodai garsiai. Tai ypač tampa aktualu mažose, klubų scenose, kur sukišus per daug instrumentų visi jie susiplaka, pagarsinus per daug pradeda užsivedinėti mikrofonai ir kuriose patys instrumentų stiprintuvai tampa ir monitoriais, o būgnai neprisitildo, todėl permuša viską… Tenka panirti į ieškojimus, kur yra tas aukso viduriukas.

Kad įsivaizduotumėte situacijos kompleksiškumą, pavyzdys: būgnininkui būtina girdėti bosą, kai kurie pageidauja girdėti ir vokalą (lengviau sekti kūrinio struktūrą), o gitaros gali girdėtis ir prasčiau. Vokalistas turi labai gerai girdėti save, bosas ir gitaros neturi būti per garsiai, bet gitarą jis turi girdėti jei pats groja, o būgnų (bačkos) jam išvis nereikia, nes viskas dunksi už nugaros ir permuša monitorių, kurio nepagarsinsi, nes mikrofonas ima užsivedinėti… Net neminėsiu klavišų, kurie viename koncerte turi veikti keliomis funkcijomis (pavyzdžiui, hammondo vargonų ir klasikinio klepo), kurių skirtingi dažnių diapazonai skirtingai prasimuša per visą miksą, todėl reikia derinti garsumą kiekvienam atskiram atvejui… Prie kiekvieno instrumento kitos problemos.

http://mobarrett.net/photos/misc/shows/2005/05_11_03_ HardToFind/index.html

Šie dalykai užtrunka ilgai. Paprastai garsistas, jau įsivaizduodamas, kokio sudėties grupei kokių nustatymų reikės, labai padeda. Tačiau gero garsisto reikia su žiburiu ieškoti. Net ir tuo atveju, kiekvienas muzikantas unikalus (balso stiprumas, instrumento tembras, įpročiai ir pomėgiai) ir visuomet yra niuansų niuansėlių, kurie suėda laiko.  Jei soundchecką pasidarai prieš koncertą, salei prisipildžius žmonių pasikeičia visos patalpos (net ir atviros) akustinės savybės, triukšmo lygis, tad reikia viską pradėti maždaug nuo vidurio. Nuo pasirengimo vidurio iki starto muzikantai gali užtrukti, taip, Artūrai, net iki pusvalandžio. Kitai grupei to daryti nebereikia, todėl „Skyders“ ir neužtruko. Be to, nepamirškime techninių problemų. Kaip manote, kiek lietuviškų klubų scenų gali aprūpinti muzikantus pakankamu kiekiu pakankamai kokybiškos įrangos priekiui?..

Tiesa, juk pats teigiu, jog keičiantis muzikantams turėtų atsirasti tų papildomų laiką ryjančių niuansų niuansėlių, tiesa? Čia slypi dar viena kliautis. Kaip jau ir pradėjau, tokios grupės, kaip „Sweet Salt“, „Skyders“ ir „Arbata“ yra sterilūs, nulaižyti, vidutinybių visuomenės ir vertybinės terpės be apystiprio saviidentiteto produktai. Save vadinančios roko grupėmis jos sudarko roko idėją. Nutempia ją iki vestuvių muzikantų lygio. Ignoruoja ilgą ir turtingą žanro istoriją.

Kvailais tekstukais apie nieką ir keturių akordų kūriniais tokios grupės neišprususiam klausytojui sukuria įspūdį, kad tai – gera gyvai atliekama muzika, nes gyvai atliekama muzika turi būti a priori gera, tačiau taip nėra. Jų muzika yra standartų standartas, vidutinybių vidutinybė, kaip rašė Maironis, „be sargo, ginklų, be žmogaus“. Atsiprašau, be sielos, širdies, be minties. Muzikantai, savo ruožtu, yra be savigarbos, ambicijos, be talento. Nes tokiose grupėse kitokie neužsilaiko. Tad tokių grojikų pasikeitimas ant scenos nieko nekeičia.

http://writing.wikinut.com/img/w0itg3zn14p6l0l_/music-journalism

Kokybiškos gyvai atliekamos muzikos Lietuvoje tikrai yra. Tačiau nėra profesionalių muzikos vadybininkų, užsiimančių jų įrašymu, populiarinimu etc. Taip pat nėra gerų besispecializuojančių žurnalistų, kurie rašytų apie tuos atlikėjus ir jų pasirodymus kompetentingai. Pastarasis žodis, mieli žiūrknalistai, reiškia, kad prieš tai reikia pasiplakti gyvos muzikos klubų pasaulėlyje, pasidomėti muzikanto elementoriumi, pasiklausyti muzikos, paskaityti knygų apie tai. Nes kitais atvejais baigiasi tuo, kad rašote apie nusibostantį balsų ir mikrofonų derinimą.

Šį straipsnį parašė Leo Lenox

Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

Share

About the Author

Leo Lenox
Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

7 Comments on "Žiūrknalistai ir žiūrknalistika"

  1. Ei koks fainas blogas! 🙂

  2. Geras blogas. Už „Kontrabanda“ paminėjimą +, už supažindinimą su garsisto darbo +. Apie žurnalistus neturiu kompetencijos spręsti ir apart vieno, daugiau rašančio ant Lietuvos, kitų net nežinau.

  3. Viso kolektyvo vardu dėkoju už pagyras 😉
    O kas link žurnalistų, čia ir yra bėda, kad kartais jiems patiems neitin pagrįstai pasirodo, kad jie gali tiesiog rašyti apie muziką.

  4. Va čia tai kokybiškas įrašas. Gal truputį nevyniojančių vaton keiksmažodžių mažoka. Reiks užpelenguot šitą blooogą. 🙂

  5. "Pavadinimas"? Vardas, bl., ne pavadinimas. | 2011 11 03 at 02:51 | Atsakyti

    Vėlai, bet… Išgyvenimo roko koncerte instrukcija čia kaip ir labai dera.

    • Nu ble… Čia tas pats kas „accept terms of license agreement“ ir tada skaityti „license agreement“. Fuck me, o dar rašo, kad man skaityt nebūtina. Nu nafig, atsidėsiu kada persiskaityti… 🙂

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos