Antakalnyje kadais buvo toksai Bombiakas, bet kas jį dar prisimena? Tenai prieš kelioliką metų ir atsirado, o apie 2004 tikromis underground žvaigždėmis tapo tie patys didžiausi ir skambiausi naujausių laikų lietuviško Rock protestuotojai – tai Toro Bravo. Taip, ponas Justinai, visgi protesto yra, nors kažkas jo ir nežino. Nors taip, aš sutinku su tuo, ką tamsta rašėt – implantinės TV žvaigždutės bei save pardavusios prostitutės dabar lipa ant scenos ir bando vaizduoti protestuotojus, kai geriau jau slėptųsi kur nors išvietėje.

Bet visgi protesto Lietuvoje dar yra, o laiks nuo laiko atsiranda vis naujos grupės. Ir nors aš nežinau, ar Toro Bravo su legendiniu Čiubu vis dar groja, aš žinau, kad tai – pats gryniausias muzikinis protestas, toksai, kurio paklausęs aš prisimenu ultras, pankus, skinus, riaušes ir nuostabų šokį Pogo*, nes tai, ghrmz, pasakysiu jų daina – „Vilniaus Gatvės Hooligans“:

Taip, Lietuvoje kadais atsirado grupė, grojanti tiesiog nuostabų Oi!, ir dar taip gerai, kad galėtų lipti ant bet kokios pasaulinės scenos. O stilius Oi! – tai tasai, kuris išsivystė iš paties paprasčiausio Punk, kai linksmą muziką mėgstantiems, pankams, skinams ir ultroms pasirodė, kad įprastas Punk yra per švelnus, per lėtas ir per liūdnas. Štai ir padarė tokį, kur žodis Oi! nusako viską. Ir šauktukas čia vietoje, nes be šauktuko tas žodis visko nenusakytų. Bet viską (ir stilių, ir jų muzikos esmę) nusakytų viena puikiai kabinanti Toro Bravo daina – „Viskas tvarkoj!“:

Ne, aš išsyk galiu pasakyti bet kam tiesiai: aš nematau čia jokios politikos, nesvarbu, kalti mes čia ar teisūs, viskas tvarkoj, Oi!

 

————-

* Tik pabandyk pašokti Pogo per kokį nors lietuvišką koncertą – išsyk prisistato silpnapročiai apsauginiai, kurie išsyk bando šokančius ištempti lauk, primušti ir išmesti, nes pagal jų supratimą visi turi stovėti koncerte ramiai, kaip pionieriai per Brežnevo laidotuves. Apsauginiai dėl to išties nekalti, nes čia išties yra koncertų organizatorių problema, o koncertų organizatoriai į muziką nekreipia dėmesio ir žiūri tik pelningumo, todėl išlaidų darbuotojams šviesti ir mokyti jie nenori. Kita vertus, būna ir kitaip: kartą Lenkijoje mačiau, kaip pora kažkokių bukų apsauginių bandė pogintojus tramdyti, tai pakliuvę po kojomis šokantiems, greitai ropojo lauk, valydamiesi nuo veidų batų atspaudus, bandė ieškot kažkokio pastiprinimo, o galų gale pavaizdavo, kad nieko nebuvo, nutarę, kad pernelyg pavojinga kištis. Toks jau tas šokis yra.