Minimalizmas, Jėzaus kraujas ir Tom Waitsas

Nors antraštė gavosi beveik kaip kokiam Delfyje, rašysiu apie subtilų kūrinį, kurį pati labai myliu. Čia yra viskas: intelektas, emocija, melodija ir net – jaudinanti kūrinio atsiradimo istorija. Aš apie kūrinį ”Jesus` Blood Never Failed Me Yet” (1971 m.), kurio kompozitorius – Gavin Bryars.

1971-aisiais Bryarsas su draugu Londone kūrė dokumentinį filmą apie gatvėje gyvenančius žmones. Filmuojant girtuoklėliai dažnai ką nors dainuodavo – tai operos gabaliuką, tai kokią baladę. O vienas senukas, beje, visai negirtas, dainavo religinę dainą „Jesus blood never failed me yet“. Filme šis momentas nebuvo panaudotas, tad medžiaga atiteko Bryarsui.

Grįžęs namo Bryarsas pamėgino šiam dainavimui akomponuoti pianinu ir pastebėjo, kad pirmieji 13 šios melodijos taktų kažkokiu būdu sukuria atsikartojančią  kilpą. Bryarsas nusprendė vien šiuo motyvu (kilpa) užpildyti visą juostą ir tada jau imtis darbo su taip paruošta „medžiaga“. Įrašinėjo jis patalpoje, šalia kurios buvo didelė studija, pilna dirbančių  žmonių. Palikęs juostelę groti, jis išėjo nusipirkti kavos. Grįžęs į studiją rado paprastai garsai šurmuliuojančius žmones netikėtai užtilusius. Visi judėjo lėtai ir vangiai. Keletas apskritai paniro į save. Fone tyliai sklandė seno žmogaus dainuojama monotoniška melodija. Bryarsas viską suprato – čia reikalinga minimali orkestrinė akompanuotė, pagarbiai išryškinanti suvargėlio orumą ir paprastą tikėjimą.

Pirmą kartą įrašytas į vinilą kūrinys truko 25 minutes, vėliau, perrašant į kasetę, buvo pailgintas iki 60 minučių ir galiausiai, atsiradus CD, įrašyta pilna, 74 minučių versija. Viso kūrinio metu monotoniškai ir vienodai skamba leitmotyvas – minėtasis dainos posmelis. 74 minučių klausytis vieno posmelio? Su malonumu.

Jesus’ blood never failed me yet
Never failed me yet
Jesus’ blood never failed me yet
There’s one thing I know
For he loves me so …

Kūrinio pradžioje skamba tik žmogaus balsas.

Labai labai tyliai ir švelniai, lyg krantinės vėjas, prie jo prisijungia smuikas.

Smuikų melodija pamažu garsėja ir auga, įsipina vis nauji tonai ir motyvai. Pirmosios dalies pabaigoje (maždaug po 25 min) atsargiai prisijungs daugiau styginių.

Lyg iš toli toli pasigirsta choras, melodija aplink senuko balsą vis auga ir tirštėja. Atsargiai ateina pučiamieji.

Paskutinė kūrinio dalis (paskutinės 10 minučių) jau užauga tiek, kad gali prisijungti Tom Waitsas. Atrodo, lyg būtų ėjęs pro šalį iš naktinio kaboko, išgirstų dainuojant ir prisijungtų – iš pradžių Waitso balsas tik nežymiai atkartoja dainos melodiją, paskui prisijungia prie žodžių. Balsas vis stiprėja ir įgauna savas chakteringas intonacijas, prie jo prisijungia choras ir orkestras. Senuko balso jau beveik nebesigirdi, jis ne slopsta, tačiau dingsta kitų garsų sodrume. Finalas? Taip, šis kūrinys turi siužetą, o jo finalas melancholiškas ir paprastas: paskutinėje, penktojoje dalyje senuko balso jau nebesigirdi. Toldamas riaumoja Waitsas, jam pritaria vos girdimi styginiai. Muzika tarsi plaukia tolyn, kol galiausiai lieka paskutinis motyvas, kuris nutolsta lyg po langais praeinančio dainingo nerūpestingo girtuoklio daina. Tada labiausiai norisi, kad bent trumpam sugrįžtų.

Aš nežinau, kaip šis kūrinys veikia profesionalus, tačiau aš iš jo išmokau, ką reiškia – auganti muzika. Čia ji auga labai, labai lėtai. Palengva lenkiasi kilpa. Monotonija visada vargina. Ir štai išgirsti vos vos skambantį dar vieną smuiką! Valio! Jis padaro tokį įspūdį, lyg trijų elektrinių gitarų netikėtas išstojimas roko koncerte. Klausantis šio kūrinio puikiai girdi kiekvieną instrumentą ir garsą, fiksuoji bet kokį naują niuansą melodijoje. Kulminacijoje, kai minimalistinio trūkumo kaip ir nebelieka, jautiesi lyg plaukiotum garsų jūroje.

Tai kūrinys – nuotykis. Gaila tik, kad senukas mirė nespėjęs išgirsti premjerinio šio kūrinio atlikimo.

 

Youtubėje bėda – viso šio kūrinio niekas nėra įkėlęs. Todėl dedu kulminaciją – ketvirtąją dalį su Tom Waitsu.

 

 

Šį straipsnį parašė Aistė Paulina

Daugiau visokio meno ant virtualaus padėklo:

Share

About the Author

Aistė Paulina
Daugiau visokio meno ant virtualaus padėklo:

13 Comments on "Minimalizmas, Jėzaus kraujas ir Tom Waitsas"

  1. dieviška! nesitikėjau, kad sekantis minimalistas bus Gavin Bryars. Smagu, kad nenukritote į klišes ir nerašėte iš kart apie Steve Reich 🙂

    • Mantai, nesu didelė minimalistų žinovė ir tenka pripažinti, kad žinau tik pačius populiariausius… Apie Reich`ą turbūt ir nerašysiu, nes kai jis koncertavo Vilniuje, Roterdame klausiausi džiazo. Taigi, jaučiuosi mažiau išmananti nei tie, kurie gyvai išklausė koncertą.

  2. Apie augimą ir monotoniją tai galėtų būti Ravelio „Bolero“.

    P.S. Philip Glass, „Einstein on the Beach“ jau atsisiunčiau ir jau perklausiau. Jau bandau antrą kartą. Ką gi, reiks ir šito pasieškoti… Šviestis tskant..

    • Bryarsas daug lengvesnis, po Glasso skambės kaip upelis 🙂
      Žiauriai džiaugiuosi, kad kažkas ne tik akim tekstus permeta, bet dar ir muzikos klausosi.

      • Akurat. Net niūniuojasi. Nors „one two three“, „counting“ irgi gerai niūniuojasi. Aš esimi truputuką technokratas, tai tas enšteininis man savotiškai irgi labai patinka 😉

        P.S. Vizualizuoju Niujorko krūčiausių snobų kokteilių vakarėlį. Ten stovi Aistė Paulina, o aplink ją nuolat ratelis pašnekovų 🙂

        • Snobų ir čia yra, tiesa, vis dar per mažai, bet yra 🙂 O šnekėti daug man nepatinka – mieliau būnu ta, kuri pasigauna kokį protingą dieduką ar moterėlę ir viską iš jų sužino 🙂

    • Kur atsisiunčiau, pasirodo buvo be Tom Waits’o įstojimo. O kur radau su Tom Waits’u seeder’ių nėr :/

  3. Arvidas Bendorius sakė, kad kažkokiam Groovesharke viską rado. Aš siunčiausi kažkada per emulę, turėtų būti.

  4. Kadais, gal kokiais 93 buvo vienas pažįstamas mane supažindino su Glassu ir su daugybe modernių kompozitoriu. Buvau visas sumodernintas.
    Labai gražus kūrinys, bet pirmą kartą klausant šiek tiek stogas važiuoja, tas augimas užslegia. Po to gal metus nuo jo svaigau.

    • Įsivaizduoju, 93-iais Lietuvoje tokia muzika buvo visai kreiva ir beveik nepasiekiama. Žinau tik, kad R. Kundrotas ir A. Andriuškevičius daug tuomet jos klausė 🙂

      • ’94 išties, prisiminiau. Jau buvo išplėstinė versija su Waitsu. Štokhauzeno kažkuri opera buvo per dvi kasetes.
        Geri draugai su tokia muzika buvo tikras lobis, kaip ir tokios kasetės.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos