Nors antraštė gavosi beveik kaip kokiam Delfyje, rašysiu apie subtilų kūrinį, kurį pati labai myliu. Čia yra viskas: intelektas, emocija, melodija ir net – jaudinanti kūrinio atsiradimo istorija. Aš apie kūrinį ”Jesus` Blood Never Failed Me Yet” (1971 m.), kurio kompozitorius – Gavin Bryars.

1971-aisiais Bryarsas su draugu Londone kūrė dokumentinį filmą apie gatvėje gyvenančius žmones. Filmuojant girtuoklėliai dažnai ką nors dainuodavo – tai operos gabaliuką, tai kokią baladę. O vienas senukas, beje, visai negirtas, dainavo religinę dainą „Jesus blood never failed me yet“. Filme šis momentas nebuvo panaudotas, tad medžiaga atiteko Bryarsui.

Grįžęs namo Bryarsas pamėgino šiam dainavimui akomponuoti pianinu ir pastebėjo, kad pirmieji 13 šios melodijos taktų kažkokiu būdu sukuria atsikartojančią  kilpą. Bryarsas nusprendė vien šiuo motyvu (kilpa) užpildyti visą juostą ir tada jau imtis darbo su taip paruošta „medžiaga“. Įrašinėjo jis patalpoje, šalia kurios buvo didelė studija, pilna dirbančių  žmonių. Palikęs juostelę groti, jis išėjo nusipirkti kavos. Grįžęs į studiją rado paprastai garsai šurmuliuojančius žmones netikėtai užtilusius. Visi judėjo lėtai ir vangiai. Keletas apskritai paniro į save. Fone tyliai sklandė seno žmogaus dainuojama monotoniška melodija. Bryarsas viską suprato – čia reikalinga minimali orkestrinė akompanuotė, pagarbiai išryškinanti suvargėlio orumą ir paprastą tikėjimą.

Pirmą kartą įrašytas į vinilą kūrinys truko 25 minutes, vėliau, perrašant į kasetę, buvo pailgintas iki 60 minučių ir galiausiai, atsiradus CD, įrašyta pilna, 74 minučių versija. Viso kūrinio metu monotoniškai ir vienodai skamba leitmotyvas – minėtasis dainos posmelis. 74 minučių klausytis vieno posmelio? Su malonumu.

Jesus’ blood never failed me yet
Never failed me yet
Jesus’ blood never failed me yet
There’s one thing I know
For he loves me so …

Kūrinio pradžioje skamba tik žmogaus balsas.

Labai labai tyliai ir švelniai, lyg krantinės vėjas, prie jo prisijungia smuikas.

Smuikų melodija pamažu garsėja ir auga, įsipina vis nauji tonai ir motyvai. Pirmosios dalies pabaigoje (maždaug po 25 min) atsargiai prisijungs daugiau styginių.

Lyg iš toli toli pasigirsta choras, melodija aplink senuko balsą vis auga ir tirštėja. Atsargiai ateina pučiamieji.

Paskutinė kūrinio dalis (paskutinės 10 minučių) jau užauga tiek, kad gali prisijungti Tom Waitsas. Atrodo, lyg būtų ėjęs pro šalį iš naktinio kaboko, išgirstų dainuojant ir prisijungtų – iš pradžių Waitso balsas tik nežymiai atkartoja dainos melodiją, paskui prisijungia prie žodžių. Balsas vis stiprėja ir įgauna savas chakteringas intonacijas, prie jo prisijungia choras ir orkestras. Senuko balso jau beveik nebesigirdi, jis ne slopsta, tačiau dingsta kitų garsų sodrume. Finalas? Taip, šis kūrinys turi siužetą, o jo finalas melancholiškas ir paprastas: paskutinėje, penktojoje dalyje senuko balso jau nebesigirdi. Toldamas riaumoja Waitsas, jam pritaria vos girdimi styginiai. Muzika tarsi plaukia tolyn, kol galiausiai lieka paskutinis motyvas, kuris nutolsta lyg po langais praeinančio dainingo nerūpestingo girtuoklio daina. Tada labiausiai norisi, kad bent trumpam sugrįžtų.

Aš nežinau, kaip šis kūrinys veikia profesionalus, tačiau aš iš jo išmokau, ką reiškia – auganti muzika. Čia ji auga labai, labai lėtai. Palengva lenkiasi kilpa. Monotonija visada vargina. Ir štai išgirsti vos vos skambantį dar vieną smuiką! Valio! Jis padaro tokį įspūdį, lyg trijų elektrinių gitarų netikėtas išstojimas roko koncerte. Klausantis šio kūrinio puikiai girdi kiekvieną instrumentą ir garsą, fiksuoji bet kokį naują niuansą melodijoje. Kulminacijoje, kai minimalistinio trūkumo kaip ir nebelieka, jautiesi lyg plaukiotum garsų jūroje.

Tai kūrinys – nuotykis. Gaila tik, kad senukas mirė nespėjęs išgirsti premjerinio šio kūrinio atlikimo.

 

Youtubėje bėda – viso šio kūrinio niekas nėra įkėlęs. Todėl dedu kulminaciją – ketvirtąją dalį su Tom Waitsu.