Kartais norisi pasiklausyti kažko gero, lengvo, melodingo ir visai nepanašaus į metalą, kurį aš taip mėgstu. Kartais dėl to pasiklausau visokio popso, netgi disco. Bet yra ir nuostabių kitų grupių – pradedant Pink Floyd (kurie, pripažinkim, nėra tokie jau idealiai lengvi ir malonūs, kaip norėtųsi) ir baigiant pankišku David Bowie. Ai, žinoma, ir visokių pankų smagu pasiklausyti. Jie itin pralinksmina. Bet kartais norisi pasiklausyti ir verksmingesnių dainų, o tarp verksmingesnių atlikėjų bene stipriausiais laikyčiau Moody Blues. Ir kažkodėl man ryškiausias yra vienas jų gabalas – „Your Wildest Dreams“:

Tiesą sakant, tokia verksminga grupė, kad daugumos jų gabalų negaliu klausyti (ir dėl to jų čia nededu, bet jei jums patiks – tai jau žinote, ko ieškoti, o dar galiu ir padėti, pvz., „Nights In White Satin“, kuris man priepolį varo), nes jie tiesiog užknisa savo hipišku pseudodvasingumu. Kita vertus, net ir romantiškų gabalų jie turi tokių, kurie mane veža, kaip kad „I Know You’re Out There Somewhere“:

Jei kokie nors britai turėtų savo Borisą Grebenščikovą, tai būtų tie patys Moody Blues. O jei neturėtų, tai irgi būtų Moody Blues. Šiaip jau, beje, galiu kirsti lažybų, kad tas pats Grebenščikovas buvo pamišęs dėl Moody Blues – pastarieji yra viena iš seniausių vis dar gyvų roko grupių, nes groja dar nuo 1964, kai dauguma kitų tais laikais ėmusių grot atlikėjų seniai numirė nuo narkomanijos ir alkoholizmo. Beje, apie tokius Moody Blues irgi gerą dainą sukūrę buvo – „The Other Side Of Life“:

Kita vertus, Moody Blues yra visgi puikūs. Niekada nepakliuvę į superžvaigždžių tarpą, tačiau visada buvę antrame ešelone, ten kur yra rimtos, pakvaišusiems melomanams įdomios grupės. Ir beje, kadaise jie mokėjo kartais pavaryti ir kiek stipriau, kaip gabale „I’m Just A Singer (In A Rock’N’Roll Band)“:

Tikiuosi, klausydami Moody Blues, parelaksuosite lygiai taip pat, kaip ir aš 🙂