Kviečiu prisijungti. Čia bus pasakojamos istorijos…

Perskyra tarp dviejų kontinentų egzistuoja ir muzikoje. Tiesa, apie ribų laužytojus sužinojo visas pasulis.

Galbūt mieliems skaitytojams tai nepasirodys labai keista, tačiau vaikiui iš Rytų Europos, niekada padoriai nežinojusiam, kad didžioji dalis to, ką girdėjo visą gyvenimą, buvo britų, ne amerikiečių rokas, tai buvo šokas. Faktiškai, vienintelis atlikėjas amerikietis, kuris tuo metu atėjo į galvą, buvo Jimi Hendrix. Pasirodo tai, kad britų muzikantai JAV uždirbo nežmoniškus pinigus ir persikėlė ten gyventi, jų amerikiečių muzikantais nepadaro.

Tiesa, jei geriau pagalvoji, anksčiau padarydavo. Visus britus, kurie iškeliaudavo į JAV užsidirbti krūvos pinigų. Ironiška, tiesa? Tačiau tuo pačiu ir gana elementaru. JAV – milžiniška rinka ir milžiniška valstybė, kuri tankumu (o tuo pačiu ir informacijos pralaidumu) senutei Europai neprilygsta nė iš tolo. Tad ilgą laiką į muziką buvo žiūrėta su tabaku už žando, spjaudantis ir klausinėjant: „You ain’t from around here, are you, boy?“.

Čia pamėginsiu jums numesti keletą gairių į JAV roko istoriją. Taip pat paminėsiu kelis atlikėjus, kurie formavo savo laimečio suvokimą apie muziką. Apie juos visus, galite neabejoti, šiame bloge dar išgirsite. Nes visi jie puikūs, o čia puikūs muzikantai priimami šiltai.


Podepresinius metus Jungtinės Valstijos gyveno palaimingoje pokario ramybėje. Vienintelė nesuniokota Vakarų pasaulio dalis, kurioje ekonomika spurtavo ir buvo pakeliui į pasaulinę supervalstybę turėjo pakankamai laiko ir išteklių drive-in kinoteatrams, kadilakams ir, žinoma muzikai. Tuo metu, kai Europoje vieninteliai muzikantai buvo kariuomenių orkestrai, o visa muzika skambėjo kaip Danielius Dolskis, JAV atsirado velnio muzika. Viena iš daugelio muzikos rūšių, apšauktų velnio muzika. Ilgainiui. JAV užvaldė Karalius.

Kai vargingiausiuose segreguotuose JAV visuomenės sluoksniuose pamažu gimė tai, kas vėliau taps visos Vakarų pasaulio muzikos etalonu (namely, jazz ir blues), pop muzikos žvaigždėmis rinką aprūpino Valstijų pietūs. Misisipė pagimdė Karalių. Tenesis – Vyrą Juodais Drabužiais. Žmogų, kuris, priėjęs prie mikrofono ištardavo: „Hello. I’m Johnny Cash“. Ir pradėdavo nuo „Folsom Prison Blues“.

Jei kas manęs paklaustų – nuo to laiko niekas muzikos industrijoje nėra parašęs geresnių eilučių, nei šios:

When I was just a baby, my mother told me: „Son,

Always be a good boy, don’t ever play with guns“,

But I shot a man in Reno – just to watch him die…

Toje ramybėje, kurią netrukus sutrupins į skutus keli vaikinukai, muzikos industrija ir tarpo. Kol nykiame, pridvisusiame, deginama anglimi dvokiančiame Liverpulyje Džonas Lenonas nesutiko Polo Makartnio. Abu vyrukai tuo metu rinko grupes. Pamatęs, kad Polas – visai neblogas muzikantas ir nenorėdamas įsigyti konkurento, Džonas pakvietė jį prisijungti. Prasidėjo epopėja – Elvio klykiančios fanės prieš Bitlų virkdomas minias atrodo kaip frigidiškų damų pasisėdėjimas prie bridžo stalo.

Po Bitlų pasirodymo Edo Salivano šou prasidėjo tai, kas vėliau buvo pavadinta „britų invazija“ – The Rolling Stones tik paviršėliai. The Troggs, Animals ir tokie mažiau žinomi vardai, kaip, pavyzdžiui, Dusty Springfield. Kūrinio versijų, esu tikras, esate girdėję ne vieną…

Žinoma, buvo ir trečias žaidėjas, be kurio „Britų invazijos“, ko gero, įvykę nebūtų. Tai buvo iš socialinės atskirties besivaduojantys juodaodžiai talentai. Ne tik Chuck Berry su „Johnny B. Goode“. Tai buvo rokenrolas. Daug tikresnis buvo šis žanras, kurį taip puikiai apibūdino Howlin’ Wolf, kitaip – Chester Arthur Burnett:

Po kiekviena mano parašyta pavarde, pastraipa ir įvykiu slepiasi po istoriją. Kartais aš vieną ar kitą ištrauksiu iš istorijų knygos ir papasakosiu Jums. Galėsite net neskaityti. Tik klausytis.

Šį straipsnį parašė Leo Lenox

Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

Share

About the Author

Leo Lenox
Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

7 Comments on "Kviečiu prisijungti. Čia bus pasakojamos istorijos…"

  1. Iš ED’o šow, pačio Ed’o citata: „[…]just received a wire[…]“ – koks juokingas būdas pasakyti, kad skambino! 😉

  2. Galvoju – o Bitlai į Amerikę važiavo jau tada, kai Europoje buvo populiarūs?

  3. Ir jei ne britų invazija, tai juodaodžiai nebūtų taip greit prasimušę ant savo svieto, bo būtent britukai, ypač Sizifo mėgstamiausia grupė, pirmieji atmerkė baltaveidžiams jankiams akis, supažindino su bliuzu: „turned white America’s brain and ears around.“ Žinoma, Bitlam, kurie bent D.Britanijoje jau buvo populiarūs, ovacijos už ledlaužio darbą.

    O dar grįžtant prie temos prisiminiau, jog Kalifornijoje gi buvo atsiradęs toks reiškinys kaip Surf music 🙂

    • Howlin’Wolf įsirašinėjo JAV 12 metų iki pirmo Bitlų pasirodymo JAV ir jis toli gražu nebuvo vienintelis. Dar buvo toks buvo mažai kam žinomas užkampio juodas atlikėjas kaip Ray Charles, kuris grojo Bitlams dar nesusikūrus, kuris pralaužė daugiau ledų, nei balti kaip sniegas britai. Tuo metu, kai prasidėjo Britų invazija, bliuzas JAV jau buvo ne tik kad pažįstamas, bet ir spėjęs nusibosti.

      • Aš niekur ir nesakiau, jog nieks nieko neįrašinėjo. Tas pats Muddy Waters išleido šį bei tą 3 metais anksčiau nei Howlin’ Wolf.

        Kalbant apie tą pažinimą. Žinoma, jog Amerikoje buvo grupelės baltųjų pažįstamu su bliuzu ir šeštajame dešimtmetyje (ir anksčiau). Tačiau sekantis dešimtmetis bus tas momentas, kai britai ne tik atras, bet ir patys (taip, ir jankių folk judėjimas?) pradės groti bliuzo klasiką. Visgi jie, ne kas kitas, supažindins kritinę žmonių masę. Jie, atskridę iš anapus Atlanto, parodys, jog tai nėra dar vienas spaudžiamų juodųjų išmėslas, kurį save gerbiantis baltukas turėtų ignoruoti. Pavyzdys, jog pranašu savam kaime nebusi.

        Būtent tik septintajame dešimtmetyje bus pradėti perleidinėti prieškario bliuzo įrašai, nes tik tada galiausiai kils pakankamas britų įtakotas liaudies susidomėjimas-paklausa, jog verslui apsimokėtų tai daryti.

        Apie jankių apatiją kalba ir faktas, jog Europoje amerikiečiai bliuzo atlikėjai buvo tiek labiau laukiami, tiek labiau gerbiami.

        Galima sakyti taip, jog jankiai žinojo apie bliuzą, tačiau tik maža dalis buvo su juo susipažinusi. Daugumai tai tabu, bet ateina britai ir „turn white America’s brain and ears around“. Užkimbama ant kabliuko, ir tik tada tikrai kyla masinis susidomėjimas, ką įrodo atsiradusi paklausa rinkoje. Tad sakyčiau, jog būtent tada JAV įvyko didesnio mąsto susipažinimas su bliuzu bei tas „praregėjimas“.

        Bitlus, kaip ledlaužį britam, turėjau omeny.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos