Galbūt mieliems skaitytojams tai nepasirodys labai keista, tačiau vaikiui iš Rytų Europos, niekada padoriai nežinojusiam, kad didžioji dalis to, ką girdėjo visą gyvenimą, buvo britų, ne amerikiečių rokas, tai buvo šokas. Faktiškai, vienintelis atlikėjas amerikietis, kuris tuo metu atėjo į galvą, buvo Jimi Hendrix. Pasirodo tai, kad britų muzikantai JAV uždirbo nežmoniškus pinigus ir persikėlė ten gyventi, jų amerikiečių muzikantais nepadaro.

Tiesa, jei geriau pagalvoji, anksčiau padarydavo. Visus britus, kurie iškeliaudavo į JAV užsidirbti krūvos pinigų. Ironiška, tiesa? Tačiau tuo pačiu ir gana elementaru. JAV – milžiniška rinka ir milžiniška valstybė, kuri tankumu (o tuo pačiu ir informacijos pralaidumu) senutei Europai neprilygsta nė iš tolo. Tad ilgą laiką į muziką buvo žiūrėta su tabaku už žando, spjaudantis ir klausinėjant: „You ain’t from around here, are you, boy?“.

Čia pamėginsiu jums numesti keletą gairių į JAV roko istoriją. Taip pat paminėsiu kelis atlikėjus, kurie formavo savo laimečio suvokimą apie muziką. Apie juos visus, galite neabejoti, šiame bloge dar išgirsite. Nes visi jie puikūs, o čia puikūs muzikantai priimami šiltai.

---

Podepresinius metus Jungtinės Valstijos gyveno palaimingoje pokario ramybėje. Vienintelė nesuniokota Vakarų pasaulio dalis, kurioje ekonomika spurtavo ir buvo pakeliui į pasaulinę supervalstybę turėjo pakankamai laiko ir išteklių drive-in kinoteatrams, kadilakams ir, žinoma muzikai. Tuo metu, kai Europoje vieninteliai muzikantai buvo kariuomenių orkestrai, o visa muzika skambėjo kaip Danielius Dolskis, JAV atsirado velnio muzika. Viena iš daugelio muzikos rūšių, apšauktų velnio muzika. Ilgainiui. JAV užvaldė Karalius.

Kai vargingiausiuose segreguotuose JAV visuomenės sluoksniuose pamažu gimė tai, kas vėliau taps visos Vakarų pasaulio muzikos etalonu (namely, jazz ir blues), pop muzikos žvaigždėmis rinką aprūpino Valstijų pietūs. Misisipė pagimdė Karalių. Tenesis – Vyrą Juodais Drabužiais. Žmogų, kuris, priėjęs prie mikrofono ištardavo: „Hello. I’m Johnny Cash“. Ir pradėdavo nuo „Folsom Prison Blues“.

Jei kas manęs paklaustų – nuo to laiko niekas muzikos industrijoje nėra parašęs geresnių eilučių, nei šios:

When I was just a baby, my mother told me: „Son,

Always be a good boy, don’t ever play with guns“,

But I shot a man in Reno – just to watch him die…

Toje ramybėje, kurią netrukus sutrupins į skutus keli vaikinukai, muzikos industrija ir tarpo. Kol nykiame, pridvisusiame, deginama anglimi dvokiančiame Liverpulyje Džonas Lenonas nesutiko Polo Makartnio. Abu vyrukai tuo metu rinko grupes. Pamatęs, kad Polas – visai neblogas muzikantas ir nenorėdamas įsigyti konkurento, Džonas pakvietė jį prisijungti. Prasidėjo epopėja – Elvio klykiančios fanės prieš Bitlų virkdomas minias atrodo kaip frigidiškų damų pasisėdėjimas prie bridžo stalo.

Po Bitlų pasirodymo Edo Salivano šou prasidėjo tai, kas vėliau buvo pavadinta „britų invazija“ – The Rolling Stones tik paviršėliai. The Troggs, Animals ir tokie mažiau žinomi vardai, kaip, pavyzdžiui, Dusty Springfield. Kūrinio versijų, esu tikras, esate girdėję ne vieną…

Žinoma, buvo ir trečias žaidėjas, be kurio „Britų invazijos“, ko gero, įvykę nebūtų. Tai buvo iš socialinės atskirties besivaduojantys juodaodžiai talentai. Ne tik Chuck Berry su „Johnny B. Goode“. Tai buvo rokenrolas. Daug tikresnis buvo šis žanras, kurį taip puikiai apibūdino Howlin’ Wolf, kitaip – Chester Arthur Burnett:

Po kiekviena mano parašyta pavarde, pastraipa ir įvykiu slepiasi po istoriją. Kartais aš vieną ar kitą ištrauksiu iš istorijų knygos ir papasakosiu Jums. Galėsite net neskaityti. Tik klausytis.