Ponai ir ponios, šviesa užgęsta ir scenoje įsižiebia ryškus raudonas prožektorius. Viskį čia atneša be ledukų, o staliuko kaimynas jau girtas. Mergina raudonomis lūpimis kelia ant stalo kojas apautas ryškiomis juostuotomis kojinėmis ir juokiasi. Rūkyti, manau, taip pat galima.

Pasakosiu apie Dark Cabaret (dar: post-cabaret, neo-cabaret, punk-cabaret). Visų pirma tai – labai teatrališka muzika. Jai nesvetimas tragizmas, primenantis cirko klounų juoką. Instrumentinė Dark Cabaret muzikos dalis paprastai kelia siaubą rafinuotiems klausytojams, o tekstai – baltosios energetikos puoselėtojams. Ir ji yra emocionali – gerai dar, kad sarkastiškai. Čia būtinai bus vokalas (vyriškas arba moteriškas, svarbu, kad išraiškingas). Naudojami dažniausiai akustiniai instrumentai. Beveik privalomas yra pianinas. Neretai pasirodo akordeonas, smuikas. Pasirodymuose „gyvai“ būtinai bus specialūs sceniniai rūbai, charakteringas apšvietimas ir kitokios butaforijos.

Stiliaus ištakos – tikra mišrainė, o metisai juk dažniausiai būna labai gražūs. Dark Cabaret – tai cirkas, burleska ir senasis (tradicinis) kabaretas. Būtinai – Kurt Weill ir Bertolt Brecht kūryba: operos „Three Penny Opera“ (1928 m.) ir „Rise and Fall of the City of Mahagonny” (1930). Žinot “Alabama Song”? Tai va, čia iš operos “Rise and Fall…”. Kadangi kūrinius iš jų operų dainavo beveik visi, kas netingėjo – nuo Louis Amstrong iki Robbie Williams ar Nina Simone bei Tom Waits, čia jums padainuos Kurt Weill žmona Lotte Lenya:

Grįžtam prie Dark Cabaret ir jo ištakų. Žinoma – gotai, su savo pomėgiu teatrališkumui ir dėmesiui savo įvaizdžiui: specifiniams rūbeliams bei makiažui. Na, ir šiek tiek pankai – su savo akiplėšiškumu ir drąsa kvailioti bei prastai groti.

Kas groja Dark Cabaret stiliumi?

Kokie atlikėjai priklauso šiam stiliui, išvardinti sunku. Štai Wikipedija rašo, kad bene pirmieji buvo The Tiger Lillies, o didžiausia žanro žvaigždė – grupė Dresden Dolls su Amanda Palmer. Štai jų sena daina „Coin Operated Boy“ (2004 m.) – jau klasika. Girdit, kokia paprasta muzikikė? Iššaukiantys tekstai ir būtinai ryškūs vaizdai – klausyti tokios muzikos bent jau vaizduotėje nematant ryškių Amandos spalvų ir manierizmo pakankamai nuobodu. Ir atkreipkite dėmesį į jos antakius, ak…

Dabar jau žiūriu, kad ir Anthony and the Johnsons į šią lentyną dedami, tačiau norėčiau ginčytis – gal teatrališkumo ir tragizmo jie ir turi, tačiau „pankizmo“ ir spalvingumo jiems aiškiai trūksta. Net turiu šiek tiek abejonių dėl visiškai kabaretiškai murkiančios Jill Tracy, tačiau tokie dainų pavadinimai kaip „The Fine Art of Poisoning“ tą murkimą sustato į teisingas vietas, o ir su vizualia dalimi viskas ok:

Visokių panašiai kabaretiškai kniaukčiojančių mergaičių yra nemažai, bet man mielesni kiek trankesni pavyzdžiai. Štai rašydama šį tekstą klausiau visai mažai žinomos grupės Circus Contraption. Smagu, kad Youtube pavyko rasti net ir koncertinį jų įrašą:

Labiau mėgstantiems moterišką vokalą – dvi sesutės Vermillion Lies, kurių repertuaras svyruoja nuo gan triukšmingo iki trapaus kabareto.

Iš karto perspėju – mano žinios iš Dark Cabaret pasaulio yra kelių metų senumo – maždaug prieš keturis metus su kaimynu Rimu rimtai sirgome šia liga, o aš net spėjau išgarsėti kaip „ta mergina su ryškiomis kojinėmis“. Tačiau man jau praėjo, likau gyva ir sveika, dabar perduodu kabaretinę estafetę kitiems. Jei kartais užsikabinsite ir nirsite giliau – turiu dvi žinias, gerą ir blogą. Gera žinia – tarp Dark Cabaret grupių yra daug įdomių, nors ir mažai žinomų egzempliorių. Bloga žinia – jie nevažiuoja į Vilnių. Čia kelis kartus yra buvę tik „Tiger Lillies“ ir jau taip visiems  nusibodo, kad, manau, greitu laiku tikrai neatvažiuos.