Nesu didelis brandų garbintojas. Tad ir šiuo atveju norėčiau, kad nesuprastumėte klaidingai. Tai nėra konkrečios įrašų kompanijos reiklama. Na taip, tai yra jos reklama, bet ne dėl to, kad ji yra brandas, o todėl, kad ji įkūnija viską, kas muzikos industrijoje gali būti likę gero. Visų pirma, ji yra nepriklausoma, t.y. jos nefinansuoja „Sony Records“. Jos įrašinėjama muzika yra jėga, atlikėjai yra jėga ir tai, kad ši kompanija labai plačiai veikia internete, taip pat yra jėga. Ir turi savo internetinį radiją, kuris, beje, yra jėga. Beat that.

Nepaisant to fakto, kad jie įrašinėja įvairius instrumentus, papasakosiu Jums, mielieji, apie kelis jų akustinius atlikėjus, per kuriuos  susipažinau su tokiu reiškiniu, kaip Candyrat Records. Pavadinimą sužinojau, nes jie, nebūdami beviltiški skriagos, į jūtūbą sukėlė krūvą aukštos kokybės savo atlikėjų video. Jų rasti šiam blogo įrašui buvo lengviau nei lengva. Man patinka toks požiūris į klausytoją. Dabar sustabdykite internetinį radiją ir palikite kolonėles laisvas jiems.

Vienas iš įspūdingiausių (ir pirmasis, su kuriuo susipažinau aš) akustinės gitaros atlikėjų saldainžiurkės repertuare yra meškos pavidalo kanadietis Don Ross. Kartą pamatęs, ką jis daro tai gitarai, negali nustoti žiūrėti. Jis yra laimėjęs daugybę tik patiems gitaristams rūpinčių apdovanojimų, kurių vardyjimas niekam nieko nesako. Nėra laimėjęs grammy ar emmy ar dar kokio nors milžiniško skambaus apdovanojimo. Tačiau paklausykite ir nuspręskite, ar nėra vertas.

Dar vienas labai didelis atlikėjas yra Andy McKee, kuris yra lėtas ir mėmiškas. Vienintelis šios kompanijos atlikėjas, kurio tikrai nemėgstu. Tik dėl to, kad šmikis, iškilęs per jūtūbo video Reddit pagalba, sugeba p*sti protą piratams ir verkšlenti, kaip jis neturi pinigų. Fuck him. Daug mieliau pakalbėsiu apie kitą kanadietį, Antoine Dufour. Klausydami pastebėsite daug panašumų į prieš tai minėtą Don Ross. Nes vienas mokėsi iš kito.

Tiesa, turiu pastebėti ir tuos dalykus, kurie nėra taip labai gerai su studijiniais įrašais. Jei paieškosite šių atlikėjų įrašų, pavyzdžiui, grooveshark.com, ant to paties „Spiritual Groove“ bus užboginta erzinanti smuiko partija. Jei klausysitės Don Ross „Afraid To Dance“, jis bus per lėtas ir dėl to nuobodus. Kitaip tariant, studijiniai įrašai yra prastesni, nei gyvas atlikimas. Jei įsigyjęs įrašą klausaisi muzikos ir visą laiką galvoji, kad jūtūbėj įkeltas video skamba geriau, tuomet nelabai aišku, kodėl reikėtų tuos įrašus pirkti.

Todėl, kuomet pamačiau skelbimą apie Antoine Dufourą Vilniuje, klube „New York“, nedvejodamas nukurnėjau pirkti bilietų. Tiesą sakant, dabar sėdžiu ir galvoju, kodėl neparašiau apie tą koncertą, nes šiandien pamenu visai nebedaug. Pamenu tiek, kad sėdint pačiame priekyje net ir klaikios „New York“ akustikos nesijaučia. O ir sėdint prie scenos prie staliukų klausytis yra visai jauku ir miela.

Kaip ir atlikėjas. Švelnūs bajeriukai, šiltas bendravimas, šmaikščiai pristatomi kūriniai. Ir puikiai atliekama puiki rami muzika. Buvo geras sekmadienis. Tikiuosi šis Jums irgi buvo geras. Ta proga palieku jus su dar vienų Antoine Dufour kūrinuku ir linkiu gero miego, bei lengvos darbo savaitės. Iki.

 

[skaityti scribd.com]

Nepamirškite balsuoti už šį blogą Login 2012 rinkimuose!