Ne tiek jau daug naujų grupių, kurios sėkmingai vystytų ir tęstų tą pačią dar apie 1980 iš NWOBHM susiformavusią klasikinę melodingo ir ir struktūruoto Heavy-Speed-Thrash liniją, kurios geriausiais atstovais laikyčiau gal kokius britų Iron Maiden, vokiečių Paradox ir ankstyvesnius Megadeth – pastarieji ilgai atrodė pasakę viską, ką tik galima. Bet naujos grupės randasi, vystosi, auga. Viena iš ryškesnių – anarchistiški Arch Enemy, kurie, atrodo, juda būtent ta kryptimi. Beje, labai keista, kai anarchistai groja žiaurios disciplinos ir suderintumo reikalaujančią muziką 🙂
Arch Enemy tikrai nėra kažkokia naujiena, kaip ne naujiena ir jų žavinga blondinė Angela Gossow, kuri, kaip pasakoja, pakliuvo į grupę vos ne atsitiktinai, kaip pokštą nusiuntusi jiems kažkokį savo įrašą. Apkerėti jos balso, buvusią ofisinę vadybininkę gerbėjai greitai pavertė žvaigžde 🙂 Kas negirdėjot – junkit geru garsu 🙂
Šį straipsnį parašė Rokiškis Rabinovičius
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (145)
Mielas balselis 😀 Nors man tai nekriokiantys balsai visada labiau patinka. Kaip kad kokių Kamelot’ų, Blind’ų arba Stratovarų 🙂
Nu supratau tavo pomėgius 😀 Su Kamelot tai tiesą sakant, truputį prajuokinai netgi 😀
Prie progos įdėsiu tau kokių senų Manowar irba Helloween 🙂 Arba dar ko nors iš tų melodingųjų ir nekriokiančiųjų 😀
O kuo Kamelot prajuokino, jei ne paslaptis? 🙂
Aš nesakau, ką tau aprašinėti – savo mėgstamos muzikos tikrai galiu susirasti ir interneto platybėse, ir savo kompe 🙂 Beje, Manowar „fazę“ jau pragyvenau, o Helloween man tokie pusėtini – yra labai fainų gabalų, bet yra ir nieko gero.
Nesiparink 😀 Esmė ne tame, kad tu gali susirasti, ar aš galiu susirasti – esmė tiesiog tame, kad galima pasidalinti. Kažko negirdėjau aš, kažko negirdėjai tu – dalinamės, sužinom, ir kiti sužino, tai tiesiog informacijos sklaida ir atranka, juk elementaru 🙂
O Kamelot – viena iš tų grupių, kurias būčiau linkęs vadinti visapusiškai išskirtinėmis vidutinybėmis, vieni iš tų, kurie į mano filtrus pakliuvo dar prieš N metų, kartu su būreliu visokių kitokių, kurių nusprendžiau net nesivargint klausyt jau po poros išgirstų gabalų. Tuo ir prajuokino 😀
Ok, nesiparinsiu 😀
Dėl Kamelot gal skonio reikalas. Šiaip jų muzikinis stilius gana unikalus, ir bendrai viena iš labai nedaugelio Amerikos grupių, grojanti europietišką power’į.
Nieko, praeis 😀 Šiaip po visų tų Grave Digger ir dar gal vienos-kitos grupės, nelabai šitame stiliuje ir yra ką klausyt. Power metal kažkada mane irgi vežė, bet gan greitai ėmė užknisinėt – pernelyg panašu, pernelyg nyku, pernelyg šabloniška, o kas blogiausia – itin dažnai pernelyg vidutinybiška. Vidutiniški muzikantai, vidutiniški vokalai, vidutiniška ir neįsimenama muzika. Graži, etc., bet tiesiog vidutiniška.
Tiesą sakant man lengviau galvoje atkurti kokį nors Napalm Death gabalą, nei ką nors iš Kamelot, kurių kelis gabalus šia proga paklausiau. Nes Napalmai įsimena, o Kamelotai – ne.