Visokių keistų istorijų galima atrasti tarp dainininkų – ir liūdnų, ir laimingų. Viena iš liūdnų, bet visgi laimingai pasibaigusių istorijų – tai anokios Marianne Evelyn Faithfull gyvenimas.

Nuostabiai mielai dainavusi mergaitė tapo viena garsiausių hipių eros figūrų. Kaip ir daugelis kitų to meto žvaigždių ir žvaigždučių, Marianne buvo narkomanė, tabletes variusi tokiais tempais, kad užsnūsdavo per savo pačios koncertus. Pats vardas Marianne – irgi daug ką sako. Ji buvo gražuolė, pisuoklė, alkoholikė, bomžė ir taip toliau, turėjusi baigti savo dienas šiukšlyne. Bet išgyvenusi.

Būdama narkomane, Marianne Faithfull labiau pagarsėjo ne savo dainomis, o tuo, kad buvo Mick Jagger meilužė. Tarp kitko, Rolling Stones daina „Sister Morphine“ – būtent apie šią mergaitę, apie Marianne Faithfull. Ir dar ir kartu su šia mergaite sukurta. Kita Rolling Stones daina – „Sympathy For The Devil“ – irgi apie Marianne Faithfull.

Pati Marianne Faithfull apie savo meilę su Mick Jagger pasakojo spaudai maždaug taip: „Aš nusprendžiau pakabinti ką nors iš Rolling Stones, todėl pergulėjau su trimis iš jų. Geriausias buvo Mick Jagger„.

Štai tokia jos dainelė – „As Tears Go By“, 1965 metų įrašas. Atleiskit, kad nelabai kokybė, bet visvien malonu klausyti. Dedu šitą pirma, nes pirmą atradau, o kitų bus ir su geresniu garsu:

Puiki, nuostabi ir romantiška daina – „Si Demain“, prancūziškai ir su visu grožiu, 1967 metai:

Dar viena 1965 metų daina – „My Time Of Sorrow“, lyg pasakojanti apie pačios Marianne ateitį:

O čia jau ta pati „Sister Morphine“, 1969:

Maždaug 1970 Marianne Faithfull užbaigė savo karjerą. Su savo rolinginiu draugu išsiskyrė, per teismus prarado savo sūnų, turėtą su ankstesniu vyru. Prisigėrė barbitūratų – bandė nusižudyti, nesėkmingai – buvo atgaivinta. Toliau gyveno Londono gatvėse, bomžaudama ir uždarbiaudama nesakysiu iš ko.

Apie 1971 ją gatvėje atrado prodiuseris Mike Leander, vėliau pabandęs ištraukti mergaitę iš liūno. Traukti sekėsi sunkiai, bet kažkaip kažkas judėjo. Tiesa, ne į tą pusę, kur norėtųsi. Viena iš paskutinių dainų, kur dar girdisi neprarastas Marianne balsas – 1971 „Visions of Johanna“:

1973 kartu su David Bowie sudainavo vieną dainą – „I Got You Babe“. Čia jau girdisi sunkaus pūlinio laringito pasekmės:

Pragertas, prarastas balsas. Ir matosi žvilgsnis į save: „jūs linksmi, bet nežinote ir nesuprasite“. Taip, ji išties krito žemai – paskui ji netgi dainavo country stiliumi. Taip taip.

Po krūvos metų Marianne Faithfull su narkotikais sugebėjo kuriam laikui parišti ir 1979 karjera vėl ėmė įsisukinėti, tačiau balsas liko tiesiog supjaustytas – gergždžiantis, lyg kokios senos alkoholikės ir narkomanės. Nors juk taip ir buvo. Ji buvo alkoholikė ir narkomanė.

Su šia daina – „Broken English“, Marianne Faithfull 1979 vėl išlindo į topus:

Vos tik iš naujo išpopuliarėjusi, atlikėja smuko vėl: 1980 per TV šou „Saturday Night Live“, apsinarkašinusi Marianne Faithfull, kuriai per visą transliaciją aiškiai plionkė trūkinėjo, pasirodė taip tragiškai, girgždančiai ir tarpais išvis su dingstančiu balsu, kad beatsikurianti karjera griuvo vėl.

Viskas vėl ėmė ristis žemyn, bet apie 1985-1987 ponia Marianne ėmė gydytis narkomanų klinikose. Po kelių ilgų ilgų gydymo etapų viskas, atorodo, pasisuko į gerą. Narkomanė tapo žmogumi. 1990, kai griuvo Berlyno siena, ji jau buvo „The Wall“ dalyvė, o paskui ėmė dainuoti Angelo Badalamenti dainas. Štai viena – „Who Will Take My Dreams Away“:

Tarp kitko, Metallica gabale „Memory Remains“ irgi galima išgirsti Marianne balsą – ten ji, figūruodama kaip bobutė, dainuoją tą bakinį „dadadadanana, nananana“. Taip, matyt, tai dar viena daina apie ją: