Grupės įsikūrimo tikslas buvo paprastas – sulaužyti visas esamas Amerikos ir Britanijos muzikos scenų taisykles. Neapibrėžta, pripildyta įvairiausių neįprastų garsų, sąmojinga ir, žinoma, nekomercinė muzika gimė… iš didelio komercinės muzikos leidėjų noro atrasti vokiškus Bitlus. Viskas buvo maždaug taip:

 

 

Trumpa priešistorė ir jokios muzikos

Mažame Vokietijos miestelyje, kažkur tarp Hamburgo ir Brėmeno, gyveno keli bičai. Buvo jauni, tad ir ambicijos atitinkamos. Niekas nežino, kaip jiems būtų sekęsi, bet visi žinom posakį: kai mokinys pasiruošęs, būtinai pasirodo ir mokytojas. Šiuo atveju pasirodė toks Uwe Nettelbeck. Kokiu būdu jis įtikino „Polaroid“ įrašų studiją, jog grupė, kurios realiai niekas negirdėjo ir nematė, pavarys taip, kaip niekas iki šiol – nežinau. Faktas, kad Uwe pakartojo Franko Zappos fokusą, kuris taip pat debiutiniam albumui sugebėjo pasirašyti neįtikėtinai gerą kontraktą. Finalas abiejų panašus – pagaliau išgirdusios savo būsimų „auksinių grupių“ įrašytus albumus, abi įrašų studijos puolė į neviltį. Bet tai bus paskui.

Uwe su savo prašmatniu auto atvaro į tą provincijos miestuką ir sako: chebra, darom grupę. Įrašinėsim albumą „Polaroidui“. Visi surinko savo draugus ir kaimynus (realiai susijungė visos (dvi) miestelyje eksperimentavusios grupės). Kažką pagrojo. Uwe liko patenkintas. Liko patenkinti ir jaunieji triukšmo kėlėjai – jie gavo avansus, puikią studiją ir net gerą garso inžinierių! Jei kam įdomu pavardės: vieną grupę sudarė Rudolf Sosna, Gunther Wüsthoff ir Jean-Hervé Péron, antrąją – Werner ‘Zappi’ Diermaier, Joachim Irmler and Arnulf Meifert. Štai, grupės „Faust“ sudėtis. Dar – garso inžinierius Kurt Graupner ir prodiuseris Uwe Nettelbeck. Šioje vietoje reiktų pažymėti du dalykus. Pirma, grupė „Faust“ nėra charizmatiška personalijų, skandalų ar įvaizdžio prasme. Net tikri grupės gerbėjai pamiršta narių vardus, veidus ir nežino jų gyvenimų istorijų. Antra, kitaip nei dauguma pasauline šlove įvertintų Krautroko grupių, „Faust“ nariai buvo labai jauni tiek savo amžiumi, tiek muzikine patirtimi.

Uwe jaunimą uždarė į studiją ir liepė kurti. „Mes gyvenome kaip vienuolyne. Mėnesiais be radijo ir televizoriaus. Visada buvome visi kartu: mylėjome, nekentėme, bet visada išvažiavę iš studijos nekantravome ten sugrįžti,“ – pasakojasi Jean-Hervé Péron. Kartais į studją nykiame užkampyje iš blizgančio didmiesčio atvažiuodavo Uwe. Ne tokia ir menka smulkmena – vietoje abejotinų vietinių narkotikų, jis turėdavo tikro LSD-25 iš Šveicarijos chemijos laboratorijų! Beje, ši istorija įvyko 1971 metais.

– plačiau apie to meto kontekstą, kuris svarbus šios muzikos suvokimui, rašiau trumpoje įžangoje apie Krautroką. Kas neskaitė, primygtinai siūlau susipažinti ir tada grįžti atgal – bus įdomiau –

Pagaliau muzika

Pirma, ką aš supratau klausydama debiutinio (ir turbūt geriausio) Faust albumo – ta muzika nepriklauso jokiam laikmečiui. Prisimenat paslaptingą radiją, deklamuojantį eiles iš „ano pasaulio“ Jean Cocteau filme „Orfėjas“? Tas radijas galėjo groti ir tokią muziką. Ją galėtų groti ir radijas po 50 metų. Joje nėra nei to meto madų ar taisyklių, nei nostalgijos praeičiai, nei ateities vizijų. Yra dabar. Šiandien. Apie kokią dar muziką galėtumėt taip pasakyti?

Žinoma, „Faust“ albumas „Faust“ Vokietijoje patyrė visišką fiasko. Žiūrovai pasipiktinę, kritikai pasipiktinę, „Polaroid“ pasipiktinę, nes vinilas neperkamas. Šiandien pirmojo leidimo „Faust“ plokštelės kainuoja apie 800 Lt. Šitos neturim. Tačiau turim kitą, Britanijoje perleistą. Ir tai yra gražiausia kolekcijos plokštelė. Permatomas vinilas, permatomas dainų tekstų lapas ir, žinoma, permatomas vokas, ant kurio – kumščio rentgeno nuotrauka. Beje, „Faust“ vokiškai ir reiškia – kumštis.

Britai paklausė, paskui dar paklausė ir nusprendė, kad cool. Albumo sėkmė lėmė, kad antrąjį savo albumą grupė iš karto leido Anglijoje. Nežinau, kas tame albume patiko to meto britams. Tai nenuspėjama muzika. Vientisos melodijos nebėra, tačiau akivaizdus ritminis ir emocinis bangavimas bei paliktos „praviros durys“ painiose kompozicijose. „Faust“ nekankina savo klausytojų. Priešingai, jie stipriai stengėsi, kad mums būtų įdomu. Jie erzina, o paskui apdovanoja. Kutena, pasakoja, šypsosi. Naudoja eksperimentinius garsus, netikėtus sąskambius, Franko Zappos „blokus“ (kai į kūrinį įpinama užuomina ir kokio nors gerai įsiėdusio kūrinio). Intriguoja, neleisdami perjungti kito kanalo, lyg būtų kokie muzikuojantys scenaristai.

Pirmasis albumo kūrinys „Why Don’t You Eat Carrots”. Šypsnys jau pavadinime – pačioje pradžioje pasigirsta lyg kombaino triukšmas, pro kurį lengvai prašuoliuoja Rolling Stones ir Bitlai.

Tuomet – šūksniai “iš kito kambario” ir lengvai auganti pianino melodija. Ar įdomu jos klausytis? Nelabai, tiesa? Metam tą klepą ir einam. “Einasi” iš pradžių visai smagiai, paskui jau turbūt imsit kiek nerimauti, bet čia pagaus transformuoti besitreniruojančių vokalistų balsai. Ak, vėl einam, tuo pačiu keliu, tik jau su pučiamaisiais. Pučiamieji? Taip, maršas! Maršas su elektrinėm gitarom, kosminiais garsais ir visiškai siurrealistine daina. Maršas ilgas kaip gyvenimas, tačiau čia padeda vis nauji efekčiukai tiesiai iš kosmoso, kurie tuoj užgrius visu sodrumu. Iš kosmoso – tiesiai į svetimą miegamąjį, paskui vėl kažkokiais svetimais maršrutais. Ir kiekvieną sekundę smalsu – kas ten toliau? O klausant antrąją dešimtį kartų – vis naujas perėjimų ir transformacijų malonumas. Beje, Youtube įrašo kokybė ir malonumas klausytis – du skirtingi dalykai.

Vaikinai gerai linksminosi ir stipriai stengėsi. Net kartais atrodo, kad viskas, ką jie darė paskui – tai tik improvizavo šio kūrinio temomis ir žongliravo čia panaudotais ir atrastais efektais. Antroje vinilo pusėje – tik viena, ilga kompozicija, įrašyta studijoje „gyvai“. Radau tik jos pabaigą:

Antrasis albumas „Faust So Far“ (1972) jau „lengvesnis“. Leidėjai šį kartą jau buvo girdėję, ką jie groja, tad stipriai stengėsi, kad grotų bent kiek suprantamiau. Stengėsi ir grupė – albumas gavosi ne toks abstraktus ir paprastesnis. Kadangi šito vinilo neturiu (gal kas turit nereikalingą?), tad stipriai nekomentuosiu. Tik pridursiu, kad net ir toks lengvutis variantas leidėjams nelabai patiko. Publikai? Pirmojo albumo fanai kiek nusivylė, o daug naujų neatsirado.

Sulig trečiojo albumo istorija vėl būtina prisiminti genialųjį Uwe. Nuėjo jis pas leidėjus (vėlgi – britus) ir pasiūlė atiduoti naują (trečiajį) albumą jiems nemokamai, jei šie jį išleis irgi nemokamai. (Uwe buvo stiprių kairiųjų pažiūrų žmogus). Leidėjai nemokamai tai ne-ne, tačiau paskaičiavo ir primetė, kad šį vinilą galėtų pardavinėti už singlo kainą. Trečiasis „Faust“ albumas „The Faust Tapes“ (1973) buvo parduotas didžiuliu tiražu. Tiesa, ant albumo viršelio parašyta, kad tai ne visai albumas, o labiau padėka gerbėjams ir panašiai. Albumas atsirado topuose. Uwe triumfuoja – įrodyta, kaip veikia šou verslas: pirkėjams reikia pigiai ir daug. Ko negalėtum pasakyti apie pirkėjus – apie 90 procentų įsigijusių šio albumo tiesiog nekentė. Tiesą pasakius, nesuprantu kodėl. Gal, kad pas juos ten dar nebuvo televizijos programų perjunginėjimo pultelių? Tai toks „sukarpytas“ albumas, tiesiog muzikinio „copy-paste“ šedevras, sudarytas tarsi iš dainų fragmentų. Abi vinilo pusės vadinasi „Untitled“ ir klausosi lengvai, vietomis muzikai praslystant pro ausis, o vietomis pagaunant įdomų motyvą.

Duok skaitytojui desertą pagaliau!

Taip, desertas, paskui dar trumpa kavutė ir jau viskas. Ketvirtasis „Faust“ albumas vadinosi „Faust IV“ (1973). Pirmasis albumo kūrinys vadinasi „Krautrock“ ir jis paremtas vienu motyvu iš mūsų jau klausyto „Why Don’t You Eat Carrots”, kuris čia išplėtojamas per visas 7 minutes. O paskui jau – desertas. Visiškai normalios dainos, su melodija ir daugmaž suprantamais tekstais. Tiesa, kartais jos paįvairinamos kokiu įdomesniu garsu ar sąskambiu. Vaikinai nuraminti, tačiau kišenėse vis atranda kokį senų-gerų laikų žaisliuką. „Sad Skinhead“ – žavus kūrinys reaggie motyvais, nesugadintų jokio vakarėlio:

Šis albumas rodo, kokia galėtų populiarioji muzika, jei Krautrokas būtų tapęs žymiai, žymiai populiaresnis. Visi mokėtume atpažinti ir vertinti garso kaip savarankiško dėmens grožį. Nereikalautume iš muzikos suaugusiems bukų melodijų, kurias atkartoti gali ir trejų metų vaikas. Albume „Faust IV“ grupė keičia stilius ir temas, tačiau jiems vis dar labai norisi tarp tradicinės dainos struktūros „įkišti“ ir ką nors netikėto ir gaivaus.

„Its a bit of a pain to be what I am,“ – niūniuoja „Faust“ paskutiniame albumo kūrinyje. „Gal kavos?,“ – maloniai klausia šeimininkė pavargusiu balsu, nurinkdama tuščias vyno taures nuo stalo. „Virgin“ atsisako leisti penktąjį grupės albumą. Grupės nariai pradeda vaidytis, Uwe pavargo, jam nebeįdomu. Žiūriu dokumentiką, sėdi dvi legendos ir šneka: „Mes nelabai supratom, ką padarėm blogai. Tuo metu buvom per daug apsirūkę“. „Ak, ir tas britiškas maistas, toks prastas, – ir gerai, kad taip viskas pasibaigė“, – priduria antras. Puikus požiūris, tikiuosi, tą patį jie kalba ir kai niekas negirdi.

Grupė išsiskyrė, po kurio laiko vėl atsikūrė, grojo, įrašinėjo ir koncertavo kintančia sudėtimi. Pamažu, vienas po kito miršta grupės nariai. 2010 metais išleidžiamas „Faust“ albumas, kuriame iš originaliojo „Fausto“ likęs Jochen Irmler. 2011 metais išleidžiamas „Faust“ albumas, kuriame iš originaliojo sastato likę Jean-Hervé Péron and Zappi W. Diermaier. Uwe jau miręs – ambicingų jaunuolių jau niekas nebeuždarys į studiją – nauji albumai nestebina ir net nedžiugina.

Moralas? Galima sukurti tik vieną albumą tam, kad taptum legenda. Svarbu, kad to albumo tikslas – sulaužyti visa tai, kas yra populiaru – būtų sėkmingai įgyvendintas.