Papasakosiu apie tokį rock`n`roll`ą, kad maža nepasirodytų. Lengvojo rokelio gerbėjas tokią muziką sapne išgirdęs gali ir iš siaubo klyktelti. Ir ne tik jis. Savo draugus pamėgom kankinti kartais nutraukdami vakarėlį ir pranešdami, kad dabar pasiklausysim įdomios muzikos. Jie taip gražiai prašo uždėti kokio džiaziūūūko.

Vokiškasis Krautrock yra tas rock`n`roll iš mūsų blogo pavadinimo: aštrus, netikėtas, sąmojingas ir intelektualus. Tai – išskirtinai Vakarų Vokietijoje 1960-ųjų pabaigoje – 1970-ųjų pradžioje  sukurta muzika, kurią patys tuo metu kūrę muzikantai buvo linkę vadinti Kosmischen musik, tačiau pasipūtę britai prilipdė Krautrock pavadinimą. Neįprasta tai, kad Krautrock grupes jungia ne bendras stiliukas, o geografinė vieta ir eksperimentinė dvasia. Štai kodėl padorus bendras Krautrock pristatymas yra neįmanomas. Kita vertus, šį pavadinimą ir pagrindines grupes pravers žinoti esamiems bei potencialiems emigrantams į Vokietiją. O apie patį judėjimą ir muziką bus įdomu ir net malonu išgirsti visiems, kurie tiki kūrybiškumu.

1960-ieji. Muzikos dievų ir dievaičių Olimpas – Amerika ir Didžioji Britanija. Visa likusi Europa pagarbiai stebi ir neskubėdama vejasi madas. Ekonomiškai po karo atsigavusi Vakarų Vokietija apskritai skendi rock`n`roll`e – čia dislokuotos amerikiečių ir britų oro pajėgos ir tūkstančiai kareivių. Tos kartos jauni vokietukai kalbėjo su amerikonišku akcentu, dievino amerikonišką kramtoškę ir svajojo turėti didelę amerikonišką tačkę.

Vokietija buvo tarsi kultūrinė provincija, kurios muzikantai klubuose grojo amerikiečių ir britų muziką, kūrė savus šlagerius ar mėgino savaip pakartoti užsienietiškų dievukų šlovę. Turėjo net tokią grupę „The Rattles“, kurie su savo singlu 1967 m. pagaliau sulaukė dėmesio Britanijoje. Nedėsiu čia nuorodos, skamba kaip „visi“ to meto britai.

Bet visose gerose istorijose, nebūna viskas taip visai, visiškai blogai. Tuo metu vokiečiai turėjo kompozitorių Karlheinz Stockhausen`ą (1927–2007). Jis ir šiandien laikomas vienu svarbiausių ir kontraversiškiausių XX-XXI amžiaus pradžios kompozitorių. Jis buvo toks vizionierius-keistuolis. Pavyzdžiui, apie 1958 metus pradėjo išdarinėti „cirkus“, netikėtai pergrupuodamas žiūrovus arba muzikantus jam (muzikai) reikalinga tvarka. Septyneri metai prieš sukuriant pirmąjį sintezatorių, jis jau eksperimentavo su elektroniniais garsais. 1960-ųjų viduryje jo muzika tapo pripažinta, o talentas šlovinamas Niujorke, Paryžiuje, Londone. Žinoma, kad ir Vokietijoje, kur jis turėjo nemažai mokinių ir kurios tridešimtmečiai, „karo vaikai“ tik ir ieškojo, kuo galėtų didžiuotis ir kuo sekti. Žinot, panašiai kaip pas mus: ir Vytautas (Vagneris) nuo jūros iki jūros, ir Mindaugas (Bethovenas), kuris apskritai viską ėmė ir sutvarkė, o dabar… pff. Net keleto garsiausių Krautroko grupių lyderiai „karjerą“ pradėjo grodami šaunius rokenrolus. Tačiau tais laikais dar buvo ne tik lengvų pinigų ir šlovės, tačiau ir ambicijų bei pretenzijų problemos. Mąstantys muzikantai nenorėjo beždžioniauti. Nesmerkime jų už tai.

Esminis taškas Krautrock istorijoje buvo turbūt 1968 metai. Čia susidėjo net keli dalykai. Prahos pavasaris ir rusų tankai buvusioje Čekoslovakijoje. Galingieji 1968-ųjų gegužės protestai Paryžiuje, prasidėję nuo studentų maištų ir apėmę visą šalį. Berlyne neramumai buvo mažesni ir ne tokie reikšmingi, tačiau nerimas, protestas ir kažko naujo laukimas dvelkė kaip reikiant ir čia. Einant arčiau prie muzikos – 1968 m. Vokietijoje vyko „Essener Sontag Festival“, kuriame dalyvavo Vokietijos undergroundui itin svarbios grupės: Franko Zappos Mothers of Invention ir Ed Sanders`o The Fugs. Festivalyje grojo ir vokiečių grupės Amon Duul ir Amon Duul II (na, susipyko vaikinai prieš pat koncertą, pasitaiko). Amon Duul II tapo žymiai garsesne, nuo šios grupės singlo pavadinimo ir kilo terminas „Krautrock“.

Žodžiu, po 1968 m. viskas užvirė. Nebuvo paskelbta jokių manifestų ar raginimų – viena po kitos kūrėsi šimtai atskirų, savarankiškų grupių, ieškančių savo ir savito skambesio. 1969 metais visi Vokietijos muzikantai jau kalbėjo apie Kosmische muziką. Taigi, toks tas Krautrock – muzika, neatsiejama nuo ambicijų, maišto ir idealizmo. Jos skambesiui būdingos elektrinės gitaros ir elektroninės muzikos skambesys, tačiau rezultatai svyruoja nuo iš tiesų kosminės, ambientinio folko grupės Popol Vuh, Stockhausen`o mokinių minimalistinės psichodelikos „Can“ ir visiškai nurauto stogo „Faust“ ar šiandien pakankamai mielai skambančių „Kraftwerk“.

Vakarų Vokietijos kūrybinis sprogimas įtakojo ir kaimynus Rytuose. Rytų Vokietijoje tuo pat metu kurta muzika apibrėžiama banaliu terminu „Ostrock“ – jie buvo ne tokie progresyvūs, dainos dažniausiai turėjo aiškius tekstus ir bent kažkokias melodijas. Žinoma, gerokai sunkiau jiems sekėsi ir tarptautiniuose vandenyse, tad bene vienintelė tikrai žymi atlikėja yra puikioji Nina Hagen, apie kurią parašyti grasino Rokiškis.

Istorijos pabaigai reikia pridurti, kad Krautrok`ui sekėsi puikiai. Nemažai grupių išties išgarsėjo visame pasaulyje ir buvo mylimos net pasipūtėlių britų (kartais net labiau nei pačių vokiečių). Žinoma, jos paliko gilias vėžes muzikos istorijoje. Tiesa, viskas, kas nuostabu ilgai nesitęsia. Jau septintajame dešimtmetyje entuziazmas ėmė slūgti. Net ir garsiosios Krautrock grupės nebesugebėjo pakartoti ankstyvosios eksperimentinės beprotystės ir daugiau niekuo labai nebenustebino. Vienos jų išsiskyrė, kitos toliau meditavo tai, ką pridirbo jaunystėje. Stebuklas įvyko ir baigėsi, bet jis buvo.

Šį kartą nesiėmiau klijuoti nuorodų į įvairias „a must“ grupes. Jų tiek daug, kad vis viena neklausytumėt. Tačiau pažadu dar sugrįžti prie Krautrock su atskirais muzikantais. Kitas tekstas bus apie Krautrock deimantą. Kumštį. Grupę Faust. Neperjunkit radijo.