Jazz/rock/fusion: outside Miles Davis

Ar būna, kad klausotės į grotuvą įsirašytos muzikos ilgai ilgai? Kokių 40-50 kūrinių, kurių klausotės mėnesį, du? Tol, kol įsimenate kūrinių eiliškumą? Per tiek laiko atsitinka ne tik tai. Pradedate girdėti menkiausius subtilumus, atrandate muzikoje vis ką nors naujo, galbūt išgirstate, kur bosistas padarė klaidą, kur labai tyliai įrašytos 7 natos sitara, kurioje vietoje aidas nukeliauja iš kairės ausies į dešinę ir t.t. ir pan. Žinoma, jei nieko tokio nėra, tuomet labai apmaudu, kad taip ilgai tokios plokščios muzikos klausotės.

Albumų, apie kuriuos pasidalinsiu mintimis čia šią savaitę, klausausi nuo pirmų savo studijų metų (o nuo to praėjo jau daug metų išties) ir vis dar galiu klausytis, atrasdamas vis ką nors naujo. Žinoma, klausausi su tarpais. Tačiau užraitymų, gudrybių, žaidimo, sąskambių juose jau priieškojau kilogramus ir vis teberandu kažką naujo. Kalbame apie vis tą patį laikmetį – šeštojo ir septintojo dešimtmečių sandūrą. Šįkart – apie kitą žmogų. Polinkis į tai, ką (iš dalies dėl pasirodymo aplinkybių) galime pavadinti Frank Zappa indėliu į aptariamąjį žanrą, skleidėsi ir anksčiau. 1969 metais Zappa linko link jazzo dar albume „Hot Rats“. Daug laiko jam neskirsiu, veikiau, aukščiau jau pateiktą kūrinį „Peaches en Regalia“, kuriame dar labai stipriai jaučiami rock muzikos pamatai.

„Waka/Jawaka“ ir „The Grand Wazoo“ abu išėjo 1972 metais, tačiau nuo minėtojo „Hot Rats“ diskų lentynėlėje juos skiria dar šeši (6) albumai. Zappa buvo darboholikas ir susekti jo minčių tėkmę ar įtakų, stilių kaitą paalbumiui yra bergždžias darbas. Vienas dalykas, kita vertus, išliko nuolatos pastovus – erzinimasis dėl pavadinimų (tiksliau, erzinimasis, kuomet kas nors klausdavo „kodėl pavadinai tai taip?“) – užrašas Waka/Jawaka, jo teigimu, „kartą pasirodė Vidža lentoje“. Dar vienas pastovus dalykas (čia jau mano asmeninė teorija) yra jo savotiškas chaotiškai barokinis mąstymas apie melodiją. Tai labai gražiai atsiskleidžia klausantis jo improvizacijų gitara. Štai jums pavyzdys:

Jo variacijos ritmu, metru ir dar bala žino kuo, persidavė ir į jo kūrybą, kuri visa tokia ir lieka garbanota ir užraityta, kaip nusvilusios blakstienos. Tiesa, yra dar vienas dalykas. Muzikantų kiekis, kurį jis pasitelkdavo, jo kolektyvą daro panašesnį į iš bėdos surinktą Big Bandą, nei į jazz ar rock ansamblį. Turiu omenyje, žinoma, sudėtimi – jo muzikantai niekada nebuvo blogi muzikantai. Tiesą sakant, yra du vardai, pagal kuriuos aš rekomenduoju rinktis koncertus – jei atlikėjas grojo su Miles Davis – bus geras koncertas. Jei grojo su Frank Zappa – taip pat bus geras koncertas. Kol kas nė karto nenuvylė.

Grįžtant prie kompozicijų (ir viso kito) apimties – pirmasis „Waka/Jawaka“ kūrinys užėmė visą vinilo pusę, youtubėj jo nėra viename gabale ir trunka jis beveik 17 su puse minutės. Kad apmestume kolektyvo dydį, reikia pavardžių, kurių šį albumą įrašinėjusiųjų sąraše yra 15 be paties kompozitoriaus, kuris grojo gitara, perkusija ir elektrinėmis lovos spyruoklėmis. Taip pat grojo Tony Duran, George Duke, Sal Marquez, Alex Dmochowski (a.k.a. Erroneus), Aynsley Dunbar, Chris Peterson, Joel Peskin, Mike Atschul, Jeff Simmons, Sneaky Pete Kleinow, Janet Ferguson, Don Preston, Bill Byers, Ken Shroyer ir Gerry Sack. Nedaug trūko, kad mano wordpress redaktoriaus lange užimtų dvi eilutes. Beje, be elektrinių lovos spyruoklių albume girdisi dar viena muzikinė retenybė: , nustotas gaminti 1981. Tad pasiklausykime: Frank Zappa kūrinys „Waka/Jawaka“ iš to paties pavadinimo albumo, atlieka beveik dvi eilutės muzikantų.

1+15-3+12=24… Atsisakęs poros vokalų (ir priėmęs vieną – Lauren Wood), havaietiškų ir pedal steel gitarų bei panašių dalykų, susikomponavęs sau papildomą pučiamųjų sekciją iš Earl Dumler, Fred Jackson, Jr., Joanne Caldwell ir Malcolm McNabb, Tony Ortega, Johnny Rotella, Ernie Tack, Ernie Watts, su trejetu papildomų perkusionistų (Lee Clement, Alan Estes ir Robert Zimmiti) Frank Zappa įrašė kitą albumą, pavadinimu „The Grand Wazoo“. Sąrašas šį kartą tikrai viršija dvi eilutes. Jei „Waka/Jawaka“ dar yra kupinas žaismo, labiau panašus į Bando žanrą, „The Grand Wazoo“ tapo panašiu į tikrą (kad ir ką turėčiau omenyje taip sakydamas) jazzrocką.

Formatas, kaip ir turėjo, išliko milžiniškas šių dienų standartais, tačiau dabar tai nebe kruopščiai sudėliotos skirtingų instrumentų skirtingos partijos. Didesnę laiko dalį šiame albume jau užima aukštos klasės muzikantų hipnotizuojančios (migdančios?) improvizacijos. Skirtumas tas, kad Zappos temos, kaip jau minėjau, yra baisingai barokiškai kudlotos, tad visas Grand Wazoo yra daug rimtesnis, plaukiantis, labai skalsaus turinio klausalas. Neveltui jis laikomas vienu geriausių visų laikų jazzrocko albumų. Štai, du kūriniai: pirmasis (sykį pradėjome nuo titulinių) – „The Grand Wazoo“. Antrasis, su kuriuo jus šį kartą ir paliksiu, yra vienas mano mėgstamiausių žanro kūrinių, kuomet norisi kažko lengvesnio. Galbūt dėl to, kad jaučiu silpnybę tam klavišinių intro… Vadinasi jis „Eat That Question“. Skanaus klausymo ir iki kitų susitikimų.

Šį straipsnį parašė Leo Lenox

Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

Share

About the Author

Leo Lenox
Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

3 Comments on "Jazz/rock/fusion: outside Miles Davis"

  1. Straipsnis geras, patiko, graži muzika, rašykite daugiau, ir ten visa kita, tik noriu prisikabinti prie pavadinimo. Kaip supratau, čia iš esmės apie Franką Zappą? Tai dabar kaip suprasti: Jazz/rock/fusion outside Miles Davis yra tik Frank Zappa ir kompanija? Ar buvo ir dar kas nors? Visas tekstas (pavadinimas ir tai, kas parašyta toliau) lyg ir leistų suprasti, kad daugiau nieko nebuvo, bet nepasako, ar tikrai taip.

  2. Ačiū už gerą žodį. Be Miles Davis jazzrocką grojo/-a ir kitos kompanijos, ypač vėliau, t.y. šiandien, kuomet žanras tapo tam tikra atspirtimi įvairiausiems muzikiniams eksperimentams. Frank Zappa indėlis, žinoma, yra labai ryškus, tačiau be Miles Davis jis nėra vienintelis. Pavadinimu tesiekiau atskirti šį straipsnį nuo prieš tai rašytos serijos, kurioje viskas rutuliojosi būtent apie Miles Davis ir jo kolektyvą.

  3. Geras straipsnis. Kaip tik praeitą savaitę per Mezzo kanalą rodė (gal dar ir toliau rodys) koncertų ir laidų ciklą apie Miles Davis – jo koncertus, dok.filmus su Mike Stern, Robben Ford, Marcus Miller kitais jazmenais kur jie kalba apie M.Davis ir grojimus kartu.

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos