Laurie Anderson ir keisti angelai

Laurie Anderson (g. 1947) – šilta ir ironiška, nuolat eksperimentuojanti ir tiesiog išmintinga, intelektuali ir emocionali, graži ir talentinga. Ji galėtų būti XX amžiaus antrosios pusės kuriančios moters simboliu. Feministė, (nepainioti su radikaliuoju feminizmu), kurios vyras – tas pats Lou Reed. Rašydama tai šypsausi prisimindama seną moters ir vyro pokalbį: ”Ką tas Lou Reedas tokio padarė”, – mandagiai pasidomėjau. ”O kas tokia ta Laurie Anderson?”, – nuoširdžiai perklausė pašnekovas. Abu geri, – bene paskutinis jų bendras projektas – Australijoje surengtas koncertas šunims, o ir šiaip kartais visai įdomiai kartu pagroja. Bet mes čia apie Laurie, kuri pasaulinę karjerą padarė nebūdama niekeno žmona.

Ją žino ir vertina visas muzikos pasaulis: D. Bowie perdainuoja jos ”O Superman”, Bobby McFerrin atlieka ”back vokalo” partijas albume ”Strange Angels”. Ji įrašinėja kartu su Peter Gabriel, Jean Michel Jarre, Brian Eno na, ir Lou Reedu, žinoma. Bendradarbiavo ir su Philip Glass bei John Cage. Ją žino ir vertina vaizduojamojo meno pasaulis: kažkada ji rašydavo į vieną prestižiškiausių pasaulinių meno žurnalų ”Artforum”, atliko savo performansus garsiose galerijose ir muziejuose. Tai, kad ji velniškai kieta turbūt jau nupasakojau – dabar pamėginsiu trumpai išdėstyti, kaip šiai moteriškei pavyko atsidurti tarp garsiausių muzikos pasaulio vyrukų.

Vikipedijoje Laurie Anderson vadinama elektroninės muzikos pionieriumi, kas iš tiesų nėra visai tikslu. Savo meninius (dar ne muzikinius) performansus Laurie Anderson pradėjo kurti 1960-aisiais. Šešiasdešimtieji Amerikoje – naujovių ir eksperimentų laikas. Spalvoti televizoriai ir spalvotos LSD vizijos vedė mintis ir viltis kažkur tolyn už regimų horizontų. Tame laikmetyje buvo tikro tikėjimo tuo, kad naujos erdvės čia pat, o tvirtas tikėjimas visada atlyginamas sėkme – gyventi buvo įdomu. Kalbant apie elektroninę muziką, jos istorija prasideda gerokai anksčiau, tačiau 1960-ieji buvo tarsi koks pikas, apėmęs ankstesnius išradimus, permastęs juos ir pateikęs platesniems, o dar vėliau ir platiesiems publikos ratams. 1955 sukurtas pirmasis programuojamas sintezatorius. Dabar kompozitorius galėjo ne tik savarankiškai generuoti, rūšiuoti ir filtruoti garsus, tačiau ir juos modifikuoti pagal savo norus. 1964 m. pasirodė pirmieji komerciniai sintezatoriai, o 1970-aisiais jie tapo nedideliais, personaliniam naudojimui skirtais instrumentais, naudojamiems tiek studijoje, tiek ”gyvuose” pasirodymuose. Iškalbingas faktas – 1968 metais pasaulyje buvo įsteigtos 556 oficialios įrašų studijos, pasipylė ir įvairiausios garsų kūrimo programos. Apie 1957 buvo pradėta eksperimenuoti kuriant muziką kompiuterio pagalba. Ši sritis taip pat greitai augo, kompozitoriai kompiuterį naudojo dvejopai: vieni kompiuterį naudojo kaip garsų komponavimo įrankį, kiti kompiuteriniu būdu ieškojo naujų garsų ir tembrų. Taip pat mėginama jungti įrašytus į juostą ir gyvus instrumentus ar balsus, 1950-aisiais tai darė kompozitoriai Maderna, Varèse ir kt., 1960-aisiais Amerikoje žanras sužydėjo kartu su Jh. Cage eksperimentais ir ėmė plisti iš Amerikos į Europą ir Japoniją.

Kartu su elektroniniu garsu ir jo teikiamomis galimybėmis vis dažnesni tapo multimedijų projektai – performansai, apjungiantys muziką, balsą, šokį, literatūrą, teatrą etc. Skirtingų profesijų ir tautybių menininkai jungėsi į pastovius ar laikinus projektus bendroms improvizacijoms ir eksperimentams. Jei iš pradžių elektroniniu būdu generuojama muzika buvo tarsi baubas kompozitoriams ir muzikams, tai dabar kurti pasitelkiant įvairią eletroninę aparatūrą tapo daugelio iššūkiu ir tikslu. 1970-aisiais elektroninė muzika ir jos teikiamų galimybių spektras iš universitetų laboratorių, kompozitorių studijų keliasi į populiariąją kultūrą.

Štai maždaug čia atsiranda Laurie Anderson ir jos muzikiniai eksperimentai. Jos kuriama muzika nėra grynai elektroninė. Kartais ji pasitelkia ”gyvus” instrumentus (pati mokėsi griežti smuiku) ar žmogišką vokalą, kuriuos jungia su pačios išrastų elektroninių instrumentų garsais. Taip pat ji kartais transformuoja ir savo pačios balsą, keisdama jį pasirodymų metu. Jos pasirodymuose svarbus ne tik garsas, bet ir kūnas bei jo judesiai, apšvietimas, projekcijos, dainų tekstai. Laurie Anderson naudoja pop muzikos dainų keleto garso takelių formatą, tačiau suteikia joms avangardinės muzikos skambesį, eksperimentinę dvasią ir jautrumą. Dažnai atskirus garso takelius ji įrašo pati.

1977 metais ji sukuria ”juostinio stryko smuiką” (tape-bow violin) – vietoje tradicinio stryko naudojama įrašyta magnetinė juosta. Šiame pavyzdyje gerai matosi, kaip jis ”veikia” vienas, be muzikos:

O štai šioje puikioje kompozicijoje jau galima matyt jį veikiant Laurie rankose:

Kitas jos išradimas (apie 1999 m.) – “kalbančioji lazdelė” (talking stick). Tai programuojamas bevielis instrumentas, kuris priima ir atkartoja bet kurį išorinį garsą. Garsas jame išskaidomas į atskirus segmentus, pertvarkomas į naujas sistemas ir ištransliuojamas atgal. Bet geriau vieną kartą pamatyti nei du kartus perskaityti – šiame interviu Laurie puikiai aiškina ir demonstruoja instumento veikimą:

Grįžtant prie muzikinės karjeros pradžios – visus iki šiol stebina faktas, jog 1981 metais jos singlas “O Superman” pakilo į antrą Didžiosios Britanijos pop muzikos topų vietą. Beveik minimalistinis aštuonių su puse minučių kūrinys – tarsi trumputė, lėtai besirutuliojanti opera apie technologijas ir šiuolaikinę komunikaciją. “Cause when love is gone, there’s always justice / And when justice is gone, there’s always force / And when force is gone, there’s always Mom. Hi, Mom“ (Netekus meilės, visada lieka teisingumas, pasibaigus teisingumui, lieka jėga, o išsekus jėgai, visada lieka mama. Labas, Mam!” – pusiau kalba, pusiau dainuoja transformuotas Laurie balsas pačios sukurtą tekstą, pilną parafrazių ir asociacijų.

Jos kūryboje svarbus žodinis, kalbos aspektas. Jos dainų žodžiai – tai proza ar poezija išreikšti jautrūs filosofiniai tekstai, dažnai ”nuspalvinami” humoru ar ironija. Todėl įdėmiai klausytis ar atsiversti dainų tekstus klausant Laurie – pakankamai svarbu. Ir įdomu. Nepaisant to, kad tekstų kūrimui skiria daug dėmesio ir pastangų, ji sako: ”Kalba yra virusas”. Kalba nėra tokia tobula komunikacijos priemonė kaip gali atrodyti. Ji negali atspindėti jausminių, emocinių niuansų, todėl Laurie išnaudoja ir fonetinį jos skambesį bei asociatyvumą, klijuodama tekstus iš atskirų fragmentų. Viename 2003-ųjų metų interviu ji svarsto apie tai, kad gal kažkada ateityje pagaliau tapsime geri vieni kitiems ir išmoksime bendrauti taip, kad nebereikės tų dalykų, kuriuos priskiriame grožio kategorijai. Jie liks kaip fetišai ar reliktai. Nes tas grožio perteklius skatina grįžti prie tylos, prie skaidrumo ir aiškumo. Todėl jos performansai – pakankamai minimalistiški, jos judesiai kažkuo primena tikslius ritualus, jos žodžiai ir sakiniai dėliojasi į daugiaprasmes asociatyvias struktūras, o muzikoje svarbus kiekvienas garsas. Bet svarbi ir prasmė. Savo dainose ji labai nemoteriškai liečia įvairiausias temas: politika, ekonomika, socialiniia santykiai, komunikacija. Dar ji – pakankamai garsi feministinio judėjimo figūra. „Aš matau ir rašau pirmiausia kaip menininkė, paskui – kaip moteris ir galiausiai – kaip niujorkietė. Visos šios požiūrio perspektyvos nėra neutralios,“ – rašė Laurie.

Kur bedalyvautų Laurie, niekas nepasakys: ”O dabar leiskime pasisakyti/pagroti mūsų žaviajai damai.” Tai yra tai, ko siekia kiekviena mąstanti šiuolaikinė moteris, vis dar susilaukianti komplimentų už grožį ar šypseną ten, kur jiems kaip ir ne vieta – profesionalioje darbo aplikoje. Būdama moterimi, kuri įsiveržė į beveik išskirtinai vyrišką muzikos kūrėjų pasaulį, į šią savo padėtį Laurie neretai žiūri tarsi iš šono. Ji suvokia buvimo moterimi išskirtinumą, ji mato ir trūkumus. Pati Laurie scenoje kuria tarsi belyčio žmogaus vaizdinį, jos apranga: švarkas, kelnės, kaklaraištis, kartais – kaukė. Judesiai, neturintys lyties išraiškingumo. Vietoje įprastinio moteriškojo ”ginklo” – seksualumo, ji renkasi technologiją. Ji naudoja savo kūno šešėlius, kurie virsta jau visiškai beasmeniais ir belyčiais žmogaus kūno ženklais. Klipe „O Superman“ jos veidas ir figūra užtemdyti, lieka šviečianti burna, transformuotu balsu tarianti žodžius.

Laurie Anderson priešinimasis tradicinei daiktų ir lyčių tvarkai atsipindi visoje jos kūryboje. Ji transformuoja savo balsą žinodama, kad balsas tradiciškai – vienintelis ir nepakartojamas vokalisto „įrankis“. Ji transformuoja savo kūną šviesų pagalba žinodama, kad tradiciškai kūnas – stipriausias moteriškumo išraiškos įrankis. Ji kuria fragmentiškus, asociatyvius tekstus žinodama, kad rišlus ir aiškus pasakojimas tradiciškai yra vertingiausia rašytojo vertybė. Ji viską daro atvirščiai ir būtent taip, kaip norisi jai. Atlikdama performansus ar koncertuodama ji tai daro… sau. Tokiai mažai būtybei, sėdinčiai kažkur salės kamputyje, kažko klausiančiai ir ieškančiai. Viskas, ko nori Laurie – tai kažką duoti tam žmogui, nori jį įkvėpti, padrąsinti, prajuokinti ar priversti susimastyti („Rojus yrabūtent tai, kur esi dabar. Tik daug, daug geriau“).

Seniai besidominti budistine filosofija Laurie lėtina tempą ir įtraukia žiūrovą pasakodama jam istorijas, stebindama ir įkvėpdama ieškoti. Ji nežino ką atsakyti į klausimą, ar menas gali pakeisti pasaulį. „O kaip visos tos aktualios temos, kaip jūsų novatoriškumas, kaip tiek daug nuveikęs feministinis judėjimas?,“ – temą mėgina tęsti žurnalistė. „Mes mėginome,” – mandagiai šypsosi Laurie. Tačiau teigti, jog menas gali pakeisti pasaulį ir padaryti jį geresniu, jos manymu, pernelyg egocentriška. Ką reiškia ”padaryti geresniu”? Geresniu – kam? Man? Jums? Jam? – klausia Laurie. Ji tiesiog kaip gera žurnalistė stebi pasaulį ir kalba apie tai, kas vyksta su mumis dabar. Ji nekenčia moralizuoti, aiškinti ar žaisti sentimentais. Ji tiesiog įkvepia kitus gyventi ir kurti. Dabar.

Tai buvo didelis kambarys.

Pilnas įvairiausių žmonių.

Ir visi jie atvyko į tą patį pastatą beveik tuo pačiu metu.

Ir visi jie buvo laisvi.

Ir visi jie savęs klausė to paties:

Kas yra už šios uždangos?

Tu gimei.

Ir todėl esi laisvas.

Tad su gimimo diena.

(Laurie Anderson, “Born Never Asked”, 1982)

Jos kūryboje susipina ir yra vienodai svarbu viskas: žodžiai, garsai, melodija, judesiai ir vaizdas. Todėl rekomenduočiau pasieškoti 1984 m. pačios Laurie režisuoto koncertinio performanso “Home of the Brave”.

 

Šį straipsnį parašė Aistė Paulina

Daugiau visokio meno ant virtualaus padėklo:

Share

About the Author

Aistė Paulina
Daugiau visokio meno ant virtualaus padėklo:

7 Comments on "Laurie Anderson ir keisti angelai"

  1. Ai, taip norėjau O superman į savo puslapį įsidėti, pralenkei, net pavydu darosi. Šiaip pakerėjo mane tas klipas – nors žodžių nesupratau – nemokėjau angliškai. O ir visas albumas – Big Science – vienas geriausių

    • Vien apie tą vieną dainą ir klipą galima surašyti gan platų ir įdomų tekstą, tad – pirmyn. Nes gali būti, kad pati tai kažkada vėliau padarysiu 🙂

      • Ne, nerašysiu – paprastai apie tai nesinori rašyti. Norisi tik žiūrėti ir kitiems rekomenduoti. Nebent tik asmeninius įspūdžius – kaip klipo metu staigiai keičiasi suvokimas to, ką matai.

  2. Labai įdomu. Ši atlikeja irgi praslydo pro mano domėjimąsi visiškai. Nors „O Superman“ motyvas tai labai girdėtas. Gal tik labiau harmonizuotas. Gal to paties Bowie’o??? Reiks pasieškot yoūtūbėj. Na, o vienas kitas jos albumas jau keliauja pas mane į saugyklą 😉

  3. kestutis d | 2012 05 22 at 10:02 | Atsakyti

    o as eisiu i laurie anderson koncertą!

  4. Ačiū, bene bus metų atradimas, labai patiko. Nors Superman motyvas girdėtas kažkur, gal sapnuotas :))

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos