Blatniakas arba rusiškas kriminalinis šansonas: dvasingumas dibilams

Stas Baretskij

Stas BaretskijViskas prasidėjo nuo to, kad vakar savo Google Plius įdėjau gabaliuką kognityvinio disonanso – tai buvo vienas Stas Bareckij gabalas. Ir atrodo, kad niekas nesusiejo to su rusišku kriminaliniu šansonu, kitaip vadinamu blatniaku – šlykščiausia popso rūšimi, kur dainuojama apie kalėjimus, nusikaltėlius ir kitas kraupenas. Niekam nekilo mintis apie kokį nors „Vladimirskij Central“ ar „Murka“ – rusiško šansono klasiką. O juk tai – populiariausias dainuojamosios poezijos žanras. Kuriamas kalinių bei jiems prijaučiančių, atliekamas akustiškai, gyvai, o dažniausiai – siaurame draugų ir likimo brolių ratelyje.

Taip kad išvadą čia turiu pasidaryti, kad dauguma jau net nežino, kas tai per muzika ir nei neprisimena, kas per muzika darė ir tebedaro įtaką visam rusiškam popsui, o tuo pačiu – ir mūsų tautiniams estrados atlikėjams. Taigi, ponai, čia jums švietimo valandėlė bus iš manęs. Pradėkim nuo „Vladimirskij Central“, kurį sukūrė ir puikiausiai sudainavo anoksai Michail Krug  tikras rusiško blatniako dievas. Gabalas įėjo į rusiškos estrados istoriją visiems laikams, o pagal tai, kas jį mėgsta, išsyk galite atskirti visokius dibilus:

Michailas Krugas niekada nesėdėjo kalėjime, bet dainavo apie nusikaltėlius (ta pati aukščiau buvusi daina – apie vieną iš centrinių Rusijos kalėjimų). Buvo Vladimiro Žirinovskio padėjėjas kultūros reikalams. Baigėsi jam tuo, kad tie patys jo apdainuoti nusikaltėliai vieną 2002 metų vakarą įsiveržė į namus, nušovė jį patį ir jo uošvienę. Tiesiog ieškojo labai didelių pinigų, kuriuos dainininkas esą turėjo gauti už naują albumą – „Vladimirskij Central – 2“. Išties nusikaltėliška logika labai paprasta: jiems ši muzika velniškai patinka, todėl jie galvoja, kad tokią muziką mėgsta visi. Reiškia autorius turėtų būti turtingas. Dibilai visada taip paprastai galvoja. O būtent tokie yra fanatiški tokios muzikos gerbėjai. Na, bet tiek to, čia jums dar vieną, geresnę dainą, kuri labai patiks kiekvienam grupės Liube gerbėjui – „Zalatyje kupola“:

Kita vertus, Michailas Krugas – tai tik vienas iš daugelio panašių blatniako atlikėjų, tegul ir garsiausias. Žymiai seniau daugeliui žinomas Vladimiras Vysockis – irgi šio paties žanro atstovas. Tiesa, skirtingai nuo kitų rusiško šansono atlikėjų, pastarasis sugebėjo kažkaip pasukti link nekriminalinės ir netgi visai padorios autorinės dainos. Bet blatniakas yra blatniakas, o Vysockis tapo to paties Krugo įkvėpėju. Vladimiras Vysockis sukūrė apie 700 dainų, kas šiaip jau fenomenalu, bet vargu, ar ką nustebinčiau, pasakęs, kad didžiausia jo dainų dalis – ne apie alpinistus, ne apie karą, ne apie dar ką nors, o apie kalinius. Vat, kad ir toksai gabalas – „My vmeste grabili odnu i tu že chatu“ („Mes kartu plėšėme vienus ir tuos pačius namus“):

Tačiau Vladimiras Vysockis nuėjo praeitin (jis mirė dar 1980), nuėjo praeitin ir tas pats Michailas Krugas, tačiau pastarasis, prieš numirdamas, atrado naujas žvaigždes – grupę Butyrka. Butyrka – tai bene didžiausias Sovietų Sąjungos kalėjimas, esantis Maskvoje ir dar nuo carinių laikų naudojamas ikiteisminiam kalinimui. Štai šito kalėjimo vardu pasivadinusi grupė išties turi savo sudėtyje nusikaltėlį, kuriantį tekstus – tai anoks Olegas Simonovas. Čia jų dešimtmečio senumo perlas, su kuriuo jie iškilo į Rusijos topus ir dibilų dėka buvo išgirsti net ir Lietuvoje – tai „Zapachla viesnoj“ („Pakvipo pavasariu“):

Kalbant apie blatniaką, negalima nepaminėti ir tokios dibilų mėgstamos grupės, kaip Liube – tai bene pirmas po Vysockio atvejis, kai kriminalinio šansono mylėtojai truputį peržengė stiliaus rėmus, tegul ir į priešingą pusę. Jei Vysockio dainose dažnai buvo politinė potekstė, o savo blatname šansone jis neretai minėdavo ir lagerius, ir politinius kalinius (už tai, nepaisant milžiniško populiarumo, būdavo cenzūruojamas, nebuvo leidžiamos jo plokštelės), tai Liube atvirkščiai – visą sistemą idealizuoja, o blogio nemato. Kaip sakant, tikriausi rusiško nacizmo dainiai. Bet jei nacistai ten ir akivaizdūs, tai kai kuriems dar gali kilti abejonių dėl blatniako, tai kad nepasirodyčiau tuščiažodžiaujančiu, tai štai jums pilnas grožis visame – ir kriminalinis blatniakas, ir stalinizmas viename – „Stancija Taganskaja“ (Taganės kalėjimas – vienas iš didžiausių Maskvoje):

Kaip matome, kai žmogus pasako, kad jis mėgsta Liube, tai išsyk galima diagnozuoti, kas jam galvoje darosi. Bet reiškinys yra reiškinys – rusiškas šansonas yra grynai sovietinės (būtent sovietinės, o ne šiaip kokios rusiškos) kultūros dalis. Ji išplito ne tik Rusijoje, bet ir visoje buvusios SSRS teritorijoje. Priežastys natūralios: kai visa šalis paverčiama kalinimo vieta, kai kas penktam žmogui per savo gyvenimą tenka pakliūti į kalėjimą ar lagerį, kalėjimų kultūra prasiveržia į kasdienį gyvenimą. Kiekvienas sovietmečiu gyvenęs, prisimena kalinių darbo suvenyrus, kaip prisimena ir įprastas odines šliures, kurios visos būdavo siuvamos įkalinimo įstaigose. Ir kai žlungant Sovietų Sąjungai, paaiškėjo, kad vieninteliai, kurie lengvai užsidirba pinigų – tai vagys, plėšikai, grobstytojai ir panašūs nusikaltėliai – pas dibilus atsirado supratimas, kad būtent kriminalinis šansonas simbolizuoja laimingą gyvenimą. Lygiai taip pat, kaip laimingą nusikaltėlių gyvenimą simbolizuoja raudoni švarkai.

Na, bet nebūkime labai jau priekabūs. Tad pabaigai pasiklausykime dar ir klasikos – garsiosios „Murkos“, kurios nežinoti gali tik žmogus, kuris išvis nieko nežino apie postsovietinės erdvės muzikines tėkmes (beje, ir vėl galime prisiminti Vladimirą Vysockį, kuris vaidino filme „Mesto vstreči izmienyt nielzia“ – Šarapovas, kur buvo dainuojama ir ta pati „Murka“, tiesa ne jo). Daina išties legendinė – siejama su Machno anarchistų veikla Odesoje. Kas ir kada ją parašė – nelabai aišku iki šiol, tačiau spėjama, kad daina atsirado apie 1923, o jos autorius – latvis Oskars Stroks, vienas iš žymiausių kompozitorių, kūrusių šokių, ypač tango muziką. Čia – variantas, atliekamas kažkokio atlikėjo Seriogos kartu su Vladimiru Žirinovskiu:

Na, ir pabaigai – jau minėtas Stas Bareckij, kurio atliekamos „Murkos“, deja, neradau – nors būtent su ja kažkada seniai jis išpopuliarėjo internetuose, o paskui ir pakliuvo į TV. Visiškas muzikinis degradavimas apvertė kriminalinį šansoną aukštyn kojomis, ypač kai šis dainininkas padraugavo su grupe Leningrad – iki tol buvęs eiliniu blatniako atlikėju, teturinčiu išskirtinai užkimusį balsą, greitai buvęs duobkasys ir turgaus apsaugininkas tapo Rusijos estrados žvaigžde. Kadangi figūra neeilinė, o ir keistai kontrastuojanti su likusiu šansonu, tai štai jums du gabalai. Pirma – tas, nuo kurio prasidėjo visas šis straipsnis – tai „Krizė“. Jis jau visiškai net nepanašus į šansoną tai kažkas absoliučiai skirtingo muzikiniu požiūriu, nors tekstas aiškiai rodo, kur gabalo šaknys:

Ir pabaigai – to paties Staso Bareckio daina „Mama“. Video ypatingai patariu pasižiūrėti, kaip tekstas kontrastuoja su vizualika:

Šį straipsnį parašė Rokiškis Rabinovičius

Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

Share

About the Author

Rokiškis Rabinovičius
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.

77 Comments on "Blatniakas arba rusiškas kriminalinis šansonas: dvasingumas dibilams"

  1. Tas Stas Baretskij kaip supratau, kažkas panašaus į mūsų Radio Show budulį senais gerais laikais. Daro jis savo darbą ir daugmaž visiems patinka, o rimtai patinka tai debilams. Panašiai, kaip šitas bachūriukas – bodriachkom – viskas yra šou ir labai smagiai prasinešė per interneta milijoninėm peržiūrom.
    http://www.youtube.com/watch?v=TKEwuL9SUSA

    • Taip, yra kažkas tokio – juokai iš dibilų (tik nepainiokim su debilais, nes tai visgi ne intelekto galios, o pasaulėžiūros klausimas).

      Nors kiek atsimenu, Stas Bareckij pradėjo nuoširdžiai, o tik jau paskui gavosi viskas vingiais. Ir tas jo posūkis nuo šansono prie kažko išvis nesuprasi, prie ko – įspūdingas. Niekam nei mintis nekilo, kad ta „Krizė“ kažką bendro su „Murka“ gali turėt 🙂

      • Na man juokais nekvepia. Paskutinis klipas labai paveikus. Tai tikrai kažkas tokio — netgi keliančio siaubą dėl savo įtaigos ir disonanso. Sakyčiau labai profesionalu. Gal kiek ir panašu į poser-rapą, bet vis dėlto jau išeina už jo ribų. Čia jau kažkas konceptualaus. Nemalonu, bet tikra.

        • Taip, tas paskutinis klipas jau yra kažkas tokio, kur yra šokiruojančio kažko.

          • Šokiruoja labai aiškiai duodama žinia — jei iškiltų reikalas (arba neiškiltų) mylima mamytė iškart gali būti anapilin išsiųsta. Tad ką kalbėt apie kitus.
            Beje, muzika primena „Boards of Canada“, pvz., „Music is Math“:
            http://www.youtube.com/watch?v=F7bKe_Zgk4o

            • Va čia toks pats tyriausias ir nuoširdžiausias dvasinis debilumas.
              http://www.youtube.com/watch?v=nLdfZarxROk&feature=related
              O Bereckio „Krizė“ man tai grynas mūsų Radioshow atitikmuo. Taigi patys pažiūrėkit, kaip lipa į džipą ir butelį vietoj pavaros ryčiago stumdo – negi čia rimtai viskas? O tos vietos, kur sako „ble, brat, bratucha, brat, brat…“ irgi grynas išsityčiojimas iš paniatkių žargono. Kita vertus, tas dalykas (kaip ir Radioshow) turi stiprų šalutinį poveikį. Čia jau nieko nepadarysi.

              • Dėl Bareckio, ponas, nepersistenkit, klasifikuodamas. Pasidomėkit truputį, tai pagausit, kad tai ne Radiošou, o tiesiog kažkokia likimo ironija, kai turginis pacukas tampa izdevonu iš pacukų.

                O dėl tamstos nuorodos – jo, čia dar šlykštesnis už visus tuos, kuriuos čia buvau įdėjęs. Netgi už Butyrką šlykštesnis.

      • Debilas tai temos kūrėjas, kuris nesupranta šansono, ir jo esmės.
        Lietuva tik pizdelinti galinti šalys, būtų mano valia išvis nušluočiau kartu su visais Lietuviais

    • Artiste tu nuskriaustas pasaulio nyk isvis neberases i interneta tokiu veju. paliubomu koks metalo gerbejas. susipazinkim – apspjausiu snuki

    • Labai įdomi rusiška amerikietiško gangsta rapo kalkė.

  2. Turiu vieną pažįstamą, pas kurį pastoviai sukasi šansonas. Kiek man reikia pastangų, kad nebūtų VEU į kampą… 🙁

    • Ten, beje, paskutiniame Leningrad gabale matosi ant scenos sėdintis Stasas Bareckis 🙂

      • ajo? neatkreipiau dėmesio, nes man nuo jo tai buvo VEU 🙁

      • Tai Bareckis pats Leningrado narys buvo.

        • Buvo vėliau. Iškilo nepriklausomai, su kažkokia kita grupe. Gaila, Youtube žiauriai mažai įrašų, o kas yra – daugiausiai su klaikia kokybe, bet buvo ten toks labai įdomus techno periodas pas jį. Techno blatniakas, primeskit. Ir toks visai padorus.

          • Leningradas gi kurį laiką grupiruote vadinosi, net nebe grupe. Ten nariai keitėsi gan dažnai. Bareckis berods prie vieno albumo prisidėjo, dviem dainom tekstus parašė.
            Šnuro išsidirbinėjimus žinant – visiškai nestebina. Kažkodėl atrodė, kad Šnuras gali būt ir prodiuseriu to paties Bareckio.

  3. tai kad musu bendram su Gintaru „prieteliui“ ,kaip ir tekste parasyta-„blatniakas“ susijes su gyvenimo tarpsniu.“vyskej su kalasnikovu ant peties“ kazkur Kolymoj. Vienu zodziu-rinktinis albumas „Konkretnyje pesni pro zyzn“.ir kai jo uzklausi-jis su pasididziavimu sako- tai as suprantu,nes tai man artima ir tolimesni ditrambai….

    • Tai jei jis ant vyškės stovėdavo, tai čia gi atvirkščiai turėtų būti. Tai gal jam problemos su mąstymu kažkokios?

      Aš aišku suprantu kokį gyvenimo periodą, visaip tų periodų būna, betgi užsiciklint praeity ir dar idealizuojant šūdiną gyvenimo tarpsnį – tai kokia tai nenormalybė, pripažinkim :-/

  4. na, vakar naktį ir aš pasismurfinau šitais blatniakais (Rokiškio deka) ir užpliūdusios mintys buvo trys 😀 pirma-pasidomėti, kas čia per radikalių minčių įstaiga tas „vladimirskij central“ kad net įėjo į rusiškos estrados istoriją 😀 ir likau nustebintas kai kuom, dabar ten aukštos klasės viešbutis su liukso klasės kambariais neatsiginančiais nuomininkų. Antra- tą žinojau seniau, akordeonas, armonika nerealiai dera, tinka ir beveik tobulai sukimba su tokia muzika. Na ir trečia- negaliu įsivaizduoti koks „dibilas-pasaulėžiūros klausimu“ turėtų būtį staso klausytojas, kuris sugebėtų natūraliai filtruoti ir jausti malonumą ją klausydamas, sako: jei tau nepasisekė, trūksta išsilavinimo, tada tiesiog kokia pasiūla,aplinka-toks ir muzikos skonis susiformuoja, tačiau patikėti… pasiūla galbūt 😀 bet tiek purvo aplinkoj, na nžn…:D gal aš naivus ? 😀

    • Dėl to, kad Vladimirskij Central būtų tapęs viešbučiu – negirdėjau. Įdomu, iš kur pas tamstą tokia info. Kita vertus, kas įdomu – tai, kad ten buvo kalinami Lietuvos vadovai, suimti po to, kai mūsų šalį okupavo SSRS.

      O tamstos pasažo apie Stasą Bareckį kažkaip nesugebėjau suprasti, atleiskit. Paaiškinkit kažkaip man rišliau, nes kažkokia čia pas jus sakinio desinchronizacija gavosi.

  5. Kažkaip prisiminiau šiųmetį MėnesįJuodaRagį, kai šeštadienį ryte išlindo iš palapinės vieno pažįstamo emo-skino galva ir jis, susakęs kažką filosofiško, kažkodėl iš savo mobiliuko paleido groti Бутырка… =). Tai, aišku, nesitęsė daugiau nei 20 sekundžių, bet kalbos buvo gal pusvalandžiui po to 😀

    Šiaip tai ačiū.

    • Vargšas tas emo-skinas, jaučiu 😀 Daug epitetų ir klausimų jis matyt išgirdo 😀 Kita vertus, pats reiškinys – emo-skinas… Čia gi fenomenas, kai sakant 😀

  6. anoniminis bailys | 2011 09 18 at 21:43 | Atsakyti

    Kai buvau dar visai vaikas, sita „davai za“ Cecenijos kampanijos metu, masiskai transliavo rusu TV kanalai. Isties man padare ispudi tas, kad labai daug lietuviu, ta daina sukele kazkoki iskreipta patriotiskai dvasini pakylejima. Jei Gebelsas butu gyvas, butu vaiksciojes su stovinciu.

    • Būtent. Pridūrkai klausosi, džiaugiasi ir nesupranta, kad tie patys Liube nariai juos iššaudytų ir užkastų. Už tai, kad tai pribaltai.

  7. >> Kaip matome, kai žmogus pasako, kad jis mėgsta Liube, tai išsyk galima diagnozuoti, kas jam galvoje darosi.

    Hm, tai čia apie Putiną užslėpta frazė?

  8. „Populiariausias dainuojamosios poezijos žanras“ – mano kukliu supratimu, dainuojamoji poezija yra _poezija_. „Blatniakas“ tikrai į poeziją nepretenduoja. Jeigu norėjai pasakyti, kad tai – rimuoti tekstai – gal taip ir reikėjo sakyti.

    • Ponas Justinai, jūs čia dabar jau piktinatės, kad poezija būna visokia. Na, būna ji visokia, bet tai piktintis tuo gal nereikėtų. Nes visa poezija yra rimuoti tekstai, o rimuoti tekstai yra poezija. Taigi.

      O jei tamsta apie visokias ten perkeltines prasmes, metaforas, gilius pajautimus ir daugiaprasmybes, tai šito gero blatniake yra tikrai nesaikingai dideli kiekiai, nes, žinote, kaliniška specifika ne šiaip leidžia, o tiesiog verčia ir apie gyvenimo nelaimes galvot, ir tarpusavy visokiomis užuominomis šnekėt.

      Taip kad nepainiokime žanrų ir moralės, nes žanrai sau, o moralė sau 🙂

  9. Kalbant apie „šansoną“, tai vis atsimenu šitą citatą iš rusiškų internetų: http://bash.org.ru/quote/391107
    Man niekaip nesuprantama, kuo siejasi „blatniakas“ ir tikrasis šansonas?

    • Tam, kad atsakyti į šį klausimą,turbūt reiktų jau daug labiau gilintis į temą ir ieškoti rusiškojo „blatniako“ užuomazgų, kurios, įtariu, pakankamai toli. Bet šiaip būtų įdomu. Gal kas norit apie tai parašyti? 🙂

      • Manau, kad čia tamstai, gerbiamoji, jau būtų tema, nes kabaretas jums lyg ir patinka? 🙂

        • Hmm. Manote, Rusijoje buvo kabaretas? Ir kuo tie „blatniako“ diedai dideliais veidais panašūs į kabareto moteris ilgomis kojomis?
          Na, turėsiu galvoje, kad reikia kokį „blatniako“ gerbėją pakalbinti apie žanro ištakas. Geriausia būtų paimti interviu iš to bičo, kuris dviračiu po Antakalnį ir centrą važinėja ir visu garsu savo muziką transliuoja :))

  10. Na štai, atsiverčiau rusišką Vikipediją.
    Su šansonu „blatnye pesni“ neturi nieko bendro. Šis žanras „rusišku šansonu“ buvo pavadintas tik 1990-aisiais, kai jau tapo visai komercionalizuotas ir pradėti rengti festivaliai ir pan., tad reikėjo korektiško ir gražaus pavadinimo. Na, jis ir prigijo.
    Žanras kilo iš XIX amžiaus katorgininkų dainų, jas aprašinėjo dar Dostojevskis. XX amžiaus pradžioje žanras išėjo į plačiąją visuomenę, tada ir gavo pavadinimą „blatnye pesni“. Viešai kalėjimo daina pirmą kartą buvo atlikta M. Gorkio pjesėje „Dugne“ 1902.

    • Na, nesakyčiau, kad neturi nieko bendra. Visgi kone šimtmetį tie dalykai maišėsi tarpusavy, nors ir bandant palikti gryną blatniaką užribyje. Bet galime prisiminti ir tai, kad pati blatniako demarginalizacija prasidėjo būtent nuo nedrąsių kabareto bandymų.

      BTW, kad ir jau klasikinį rusiško šansono atvejį galim paimti – tą patį Aleksandrą Rozenbaumą su jo Gop-Stop, kuris nu toks, kad tiesiog imk ir statyk į kabareto sceną:

      http://www.youtube.com/watch?v=uoFNLNnY1_I

      Tad pasikartosiu: visgi nesakyčiau, kad nieko bendro tarp šansono ir blatniako. Tiesiog ta istorija pakankamai pripainiota, kartu su pakankamai distinktyviomis blatniako šaknimis.

      • Turiu tik vieną rimtesnį, bet esminį argumentą – kabaretui (ir jo porūšiams) būdingas vizualumas – bent kažkokie vizualūs akcentai visuose kabaretiniuose pasirodymuose yra. To „blatniako“ žanre visai nėra.

        • Nagi, drįsčiau paprieštaraut, nes blatniako per TV atliekamo kabaretiniame teatrališkame stiliuje esu kadais matęs, įskaitant ir patį tą Gop-Stop, o ir pačią Murką įsivaizduokite kabarete – tai juk ištisas trumpas vaidinimas gautųsi, kita vertus, daugelis prancūzų šansonistų apsiribodavo tiesiog intarpais tarp kojas rodančių merginų. O ir kokį Joe Dassin prisiminus, tai irgi, argi jis ne chanteur?

          Tai vat, kaip sakant. Nėra tos skiriamosios ribos, tad vadinti šansonu galime, ir dar kaip.

          • Tai aš ir dainą „Du gaideliai“ galiu įsivaizduoti kaip trumpą vaidinimą 🙂
            Aišku, kad pritemptai panašumų galima rasti. Bet vis tik liksiu kol kas prie nuomonės, kad terminas „rusiškas šansonas“ buvo tiesiog labai geras kopyraitinis sprendimas.

            • Matot, gerbiamoji, aš dabar tamstą grynai vat imsiu ir suvystysiu visaip, nes tamsta patingėjote persitikrinti, o frazę „vis tik liksiu prie nuomonės“ pasakėte. O nuomonės, kaip žinia, yra arba paremtos faktais, arba jos sutrypiamos.

              Taigi, pradėkime nuo to, kad grynai muzikine prasme, jei klausaisi garso, tai jokio skirtumo, yra ten vaidinimas ar nėra. Vaidinimo buvimas – tai tik, sakykim, kontekstualinis dalykas.

              O apie Joe Dassin tamsta ir nepaprieštaravote, kad anas ne šansonjė. Taip kad jei jau pažvelgiam sistemiškai, tai čia jums ir prašom. Ir to savaime pakaktų, norint užbaigti, bet jei jau imamės, tai pratęskim ir daugiau.

              Taigi, pažvelgę į cabaret, pripažinkime, kad savaime tai nėra labai vientisas žanras, tegul ir galime apie tai kalbėti, kaip apie kažkokį reiškinį. Tokį maždaug, kaip linksmai surežisuotas, hmm, na, tarkim, strip šou su padainavimais intarpuose, kame ir yra visa svarbiausioji cabaret esmė.

              Taigi, jei tuos padainavimus paimsime atskirai nuo tų strip šou, tai gausis taip, kad padainavimams tas strip šou ir režisūros kaip ir nereikalingos, tiesa?

              Vat čia ir turime šansoną, kuris puikiai egzistuoja ir be jokio kabareto, atitinkamai, ir be vaidinimų, o su tais vaidinimas siejasi tik tiek, kiek su jais galime susieti visą cabaret režisūrą.

              O dabar, kai sakant pabaigai, kad tamstai neliktų abejonių Vikipedijos kliedesiais bei blatniako ir šansono sąsajomis (aš darau prielaidą, kad tamsta bent nujaučiate, ką reiškia Odesa XXa. pradžios sovietinei muzikai ir nusikaltėliams, nes apie Mūrką jau žinote):

              httpv://www.youtube.com/watch?v=CebvBldszqM

              Čia, pastebėkime, dar 1943 metai. Ir nors daina apie šalandą buvo kurta konkrečiam filmui, joje yra praktiškai visa esmė tos muzikos, kuri buvo kuriama Odesos kabokuose bei nusikaltėlių lindynėse, aišku, išcenzūravus patį nusikalstamumą.

              Tai tipinis sovietiškai pagražintas tenykščio šansono-blatniako variantas, atliktas kaip kino intarpas, o apie tai, kaip kabaretas tais laikais figūravo kine, tai jau būtų išvis atskira kalba, bet čia apie tai nekalbėkime.

              Tiesiog prisiminkime, kad vien šio gabalo kabaretinių pastatymų per sovietmetį buvo tiek, kad sunku net skaičių nuspėt, nes vien skirtingų TV muzikinių vaidinimų su šiuo buvo bent kelios dešimtys.

              Taip kad, gerbiamoji. Čia jums apie marketinginį 1990 metų šanson kopyraitinį sprendimą.

              O iš giluminės pusės, dėl ko tamsta padarėte čia klaidą – tai dėl to, kad tamsta (kaip ir Vikipedijos autoriai) patikėjote kažkokių ten renginių organizatorių ar kitų veikėjų pezalais apie tai, kokie jie didingi. Čia reikia žinoti faktą, kad dauguma renginių organizatorių, o ne retai ir šiaip pop atlikėjų yra absoliutūs biezdariai mene. Bet jie nori jaustis didingais, todėl pasakoja apie tai, kaip sukūrė ar demarginalizavo ištisą žanrą ir taip toliau.

  11. О man įdomi gerb. Rokiškio nuomonė apie Leningrad. Iš rašinių nesupratau, gerai tai, ar blogai. Man Leningrad sukelia kognityvinį disonansą- komanda groja neįtikėtinai kokybiškai, bet tekstų lygis primena tik šiek tiek intelektualeasnį Сектор Газа. Tai kaip ten su tuo Leningradu? Dibilams, ar muzikos mylėtojams? Ar turiu jaustis kaltas, kad Leningrad pradžiugina?

    • Kažkaip jie man taip ir neprilipo, nors pvz., Sektor Gaza tai buvo net labai smagūs, tiesa prieš metų taip 20. Gal paprasčiausiai kažkas gyvenime keičiasi, todėl dingsta toks dalykas, kaip tekstų aktualumas.

      Kita vertus, ką galiu pasakyti užtikrintai – Leningrad yra viena iš kontrkultūrinių grupių, tad dėl to, kad jie patinka, graudintis nevertėtų. Kontrkultūra nebūna skirta runkeliams.

  12. KillDeBill | 2011 09 19 at 17:21 | Atsakyti

    “Michailas Krugas niekada nesėdėjo kalėjime, bet dainavo apie nusikaltėlius”
    O tai privaloma „pasėdėti“ prieš ką nors sudainuojant, ar rašant, ar kuriant filmus ?
    “Išties nusikaltėliška logika labai paprasta: jiems ši muzika velniškai patinka, todėl jie galvoja, kad tokią muziką mėgsta visi.”
    Čia logikos nėra apskritai, jei tavo sielą (dūšią) tai paliečia, ir tau kažkas patinka, nes užkabina sielą, arba atvirkščiai. Ar, sekant tavo logiką, jei jiems patinka jų bobos, tai jie mano, kad jų bobos patinka ir visiems likusiems 😀
    „Kaip sakant, tikriausi rusiško nacizmo dainiai.“
    Ta prasme (būtent ta), kažkurioje dainoje dainų autoriai aukština rusų tautos išskirtinumą ir pranašumą prieš kitas tautas?
    Šansonas yra apskritai prancūziškas žodis, nuo chanson…
    Absoliučiai niekas netrukdo į tai žiūrėti, kaip į subkultūrą, tarkim yra afroamerikiečių repas ir jų subkultūra. Ji atsirado todėl, kad buvę vergvaldžiai kelis šimtmečius draudė spalvotiesiems įgyti išsilavinimą, todėl pastarieji atmetė baltų sukurtą kultūrą, ir sukūrė savo kontrkultūrą, ir taip viskas išsirutuliojo iki šių dienų… Kažkas panašaus buvo ir TSRS laikais – lagerių subkultūra, o po 90 tų Lietuvoje sėdėjo kas trečias gal, nepamenu tiksliai nereklamuojamos statistikos, bet ji įspūdinga.

    Diagnozė: autorius yra ultradešinių pažiūrų rusofobas… arba paprasčiau – grynas lietuvis, su kuo jį ir sveikinu 😀

    p.s. Nypacynka, išjunk radziją.

    • Jūs juk, nors ir būdamas dibilu, visgi nesitikite, kad aš su jumis diskutuosiu, tiesa? Tai žinoma, kad nediskutuosiu.

      • Autorius išvis asilas-grynas debilas o ne dibilas,pats nieko nesuprasdamas ieško draugu debilu ir bando jiem čia kažką iskiepyt…. Asilo pompa

  13. Pasakysiu kaip anonimas anonimui – jei džiugina muzika tai ir džiaukis neklausydamas visokių etikečių kabintojų nuomonės. O jei visgi svarbu, ką galvoja kiti, tai turėk omeny, kad Leningradas savu laiku po nerusiškos erdvės festivalius važinėjo ir jiems plojo tie, kurie rusiškai niekad nesupras. T.y. tai, kas Sektor Gazos atveju būtų neįmanoma.

  14. biski zinau | 2011 09 21 at 22:53 | Atsakyti

    Manau kalbant apie Liube praleista esme, kad tai prodiuserio/kompozitoriaus (Ivanuski international, fabrika, korni ir t.t) darbas, o tai kad jus kabina vadinasi kokybiskas darbas ta prasme kad jus galvojate kad tai tikra 🙂

    • va cia jus su savo zinojimais ir prasovete,Sis sovinistinis-blatuchos darinys „Liube“ susikure dar perstriokos laikais.ir gal labiau jie yra prodiusrine kontora kitoms grupelems.o esme ,kad sis tvarinys duoda daug didesne zala nei dave „muravjovas korikas“ir tai yra tikra.baisiausia,kad sis tvarinys buvo l.megiamas savu laiku tarp Lietuvos karo akademijos kariunu ir SKAT savanoriu.

  15. Šiaip tai man ši „muzika“ nėra kažkas blogo, bet stebina kaip visa tai priimama. Kaip suprantu, Butyrka koncertuoja jaunimo klubuose, juos kviečia į privačius vakarėlius (nenustebčiau kad ir į vestuves). Va tas tai žiauru.

  16. Labai šaunus straipsnis, tik stebina skleidžimas negatyvas.
    Visa muzika yra menas ir vertinkime patį meną.
    O asmeniškai Visockio ir Liube kūryba prie širdies, nors iš skelbiamos muzikos mano tinklaraštyje, to tikrai nesuprasi.

    • Na o man įdomu, kaip galėtume šansonus vertinti kaip patį meną? Ką, mes turėtume žiūrėti, kokia kompozicija juose, kaip žodžių rimavimas padarytas? Niekas nesakė, kad tokia muzika ne menas. Bet vertinti meną atskirai nuo jo nešamos prasmės būtų idiotizmas. Yra pora tokių filmų, “Valios triumfas” (Leni Riefenstahl) ir “Tautos gimimas” (D.W. Griffith). Abu yra tiesiog šedevrai, jeigu žiūrint taip tiesiai šviesiai. Bet už jų slepiasi nacistiniai ir rasistiniai siekiai. Čia tik vienas pavyzdys iš milijono.

  17. Perskaiciau straipsni. Nieko neizeidziant.. Atrodo, kad toks specialus straipsnis…Kaip ir uzsakomas… Sukurti neigiamai nuomonei apie rusu sansona.
    As jo klausausi jau koks 40 metu… Jis man patinka, nes jo reikia klausytis ir suprasti… Suprasti minti… Kaip ir Visockio dainose…
    O autoriaus toks neigiamas paziuris… Nors, man atrodo, kad pasislepes ir pats klausosi…

    • Nieko neįžeidžiant, pas jus, šansonų gerbėją, smegenys veikia taip, kad jūs galite įtarinėti, jog straipsnis kažkokiame viename iš tūkstančio lietuviškame bloge yra užsakytas. Taigi, pone, ateinate jūs čia ir komentuojate, ir savo komentarais įrodote, kad straipsnyje rašoma visiška tiesa ar bent didelė jos dalis. Tai, kad jūs galite galvoti, jog šis straipsnis yra užsakytas, yra tik simptomas mąstymo „rėmų“, kuriuose jūs operuojate. Jums savaime suprantama, kad viskas, kas diskredituoja jums patinkančias kultūros apraiškas, yra priešų sugalvota, kad yra prieš tai yra kažkoks sąmokslas. O savaime suprantama, nes jūs pripratęs tai matyti, sovietai juk visur ir visada taip darė. Jums tai įprasta, nes jūs esate homo sovieticus su visais iš to išplaukiančiais požiūriais į gyvenimą. Bet truputį atsibuskite, čia ne „Komjaunimo tiesa“ ir ne „Respublika“, o laisvas internetas. Kas norėtų kišti pinigus į tai, ką nežinia kas skaitys? Provakarietiškos jėgos renkasi kokį Delfi ir panašius, ir skirtingai negu Rusijos kapitalas, aiškiai nurodo, kada straipsnis užsakytas. O Rokiškis turi ir pakankamai savigarbos, ir pakankamai litų, kad jam nesinorėtų, jog jo straipsnius užsakinėtų.

    • Jis paskutinis asilas kuris nieko nesupranta,tai ką jam ten klausyt ?!
      Tokia muzika reik suprast,o tokiem medziam kaip jis tik radzio ir klausyt…
      Ką daryyyt…. Lol

  18. Save gerbiantis, turbūt nelabai rašytų tokių esė „neįdomia,dIbilams skirta tema“. Netingėk gi tu man, ieškok info, rašyk, komentuok… Nejau nėr gyvenime turiningesnio užsiėmimo? Vaikus daryk, augink, auklėk nors tokia nauda bus. Nors kita vertus, ko mažiau tokių kaip tu, tuo mažiau atmosfera gadinama. Beje, Krugo uošvienė gyva. Žodžiu, smirda skaityt…

    • Rašytų, nesijaudinkit. Šita tema neįdomi ir dibilams (tokia rašyba tyčinė) skirta? Kur nors taip sakoma tekste? Tai ta muzika yra dibilams skirta, ne tema. O muzika yra dar ir kaip įdomi. Tolesni jūsų argumentai jokios vertės jau nebeturi, bet įdomiau paanalizuoti jūsų teiginius. Štai ir pas jus atsiranda rusiškas šansoniškas požiūris į visus, kurie kitaip galvoja, kažkoks noras, kad jie tylėtų ir nieko nerašytų. Rokiškis tuos šansonus gali analizuoti kiek nori, bet niekada nepasakys, kad jų turėtų nebūti.
      O dėl uošvienės – gyva ji ar negyva, tai tik detalė bendrame paveiksle.

  19. Švedai didžiuojasi turintys savąjį Visockį (beveik neabejoju, kad apie pastarąjį jiems pripasakojo patys rusai). Tai – olandų kilmės Švedijos emigrantų sūnus Cornelis Vreeswijk.
    Šiaip jis bardas, bet vieną dainą apie tai, kaip sekasi kolonijoje, jis irgi turėjo:

    http://www.youtube.com/watch?v=6OQAqIbIRGA

  20. O tai klausimas. Jeigu man patinka kelios Krug dainos, patinka Lube, Rozenbaum, bet taip pat mėgstu classic rock, operą, klasikinę muziką ir dar vietom technuškes, bei kažką iš vakarietiško popso, bet su pastarosiom dviem lentynom tai jau retokas atvejis. Ai vat dar Kernagis ir aktorių trio su Mikutavičiaus keliom dainom visai prie širdies. Kokia diagnozė? 🙂

    • Nesiteisinkit. Jei koprofilas mėgsta dar ir raudoną vyną, raudonuosius ikrus bei saldainius, tai jis visvien koprofilas. Ir pasiteisinimai čia nebepadės.

  21. Lyginti Visockį su Krugu , Liubė ar pan. yra kvaila. Vladimiras Visockis dainavo autorines dainas apie viską, tame tarpe ir kalėjimą. Bet kas supranta potekstę, tas supranta, kad jis kaip tik buvo tas, kuris griovė SSRS, jo nemėgo partiniai funkcionieriai ir jo nuopelnas didžiulis. Tokios dainos kaip „Vilkų medžioklė“, „Didelė žirafa“, „Kelionė į užsienį“, „Nulis septyni“ yra niekaip kita kaip kritika valdžiai uzurpavusiai žmogaus asmeninę laisvę. Valdžia, kad ir demokratinė lieka valdžia ir žmogus jai reikalingas tik rinkimų metu. Galite man nepritarti, bet šis žmogus nusipelnė paminklo Vilniuje ir rezistento vardo.

    • Taip, Vladimiras Visockis dainavo labai įvairias dainas, ir kai kurios buvo pakankamai antisisteminės. Bet gryną blatniaką jis irgi dainavo. Grynų gryniausią.

  22. geriau milijona kartu klausyti blatniaka,nei dalbajobe gaga ar tustutes olialiaskes kurios tik ziopcioja kaip zuvys,ir issirengusios kaip kekses

Leave a comment

Your email address will not be published.


*


Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos