Viskas prasidėjo nuo to, kad vakar savo Google Plius įdėjau gabaliuką kognityvinio disonanso – tai buvo vienas Stas Bareckij gabalas. Ir atrodo, kad niekas nesusiejo to su rusišku kriminaliniu šansonu, kitaip vadinamu blatniaku – šlykščiausia popso rūšimi, kur dainuojama apie kalėjimus, nusikaltėlius ir kitas kraupenas. Niekam nekilo mintis apie kokį nors „Vladimirskij Central“ ar „Murka“ – rusiško šansono klasiką. O juk tai – populiariausias dainuojamosios poezijos žanras. Kuriamas kalinių bei jiems prijaučiančių, atliekamas akustiškai, gyvai, o dažniausiai – siaurame draugų ir likimo brolių ratelyje.

Taip kad išvadą čia turiu pasidaryti, kad dauguma jau net nežino, kas tai per muzika ir nei neprisimena, kas per muzika darė ir tebedaro įtaką visam rusiškam popsui, o tuo pačiu – ir mūsų tautiniams estrados atlikėjams. Taigi, ponai, čia jums švietimo valandėlė bus iš manęs. Pradėkim nuo „Vladimirskij Central“, kurį sukūrė ir puikiausiai sudainavo anoksai Michail Krug  tikras rusiško blatniako dievas. Gabalas įėjo į rusiškos estrados istoriją visiems laikams, o pagal tai, kas jį mėgsta, išsyk galite atskirti visokius dibilus:

Michailas Krugas niekada nesėdėjo kalėjime, bet dainavo apie nusikaltėlius (ta pati aukščiau buvusi daina – apie vieną iš centrinių Rusijos kalėjimų). Buvo Vladimiro Žirinovskio padėjėjas kultūros reikalams. Baigėsi jam tuo, kad tie patys jo apdainuoti nusikaltėliai vieną 2002 metų vakarą įsiveržė į namus, nušovė jį patį ir jo uošvienę. Tiesiog ieškojo labai didelių pinigų, kuriuos dainininkas esą turėjo gauti už naują albumą – „Vladimirskij Central – 2“. Išties nusikaltėliška logika labai paprasta: jiems ši muzika velniškai patinka, todėl jie galvoja, kad tokią muziką mėgsta visi. Reiškia autorius turėtų būti turtingas. Dibilai visada taip paprastai galvoja. O būtent tokie yra fanatiški tokios muzikos gerbėjai. Na, bet tiek to, čia jums dar vieną, geresnę dainą, kuri labai patiks kiekvienam grupės Liube gerbėjui – „Zalatyje kupola“:

Kita vertus, Michailas Krugas – tai tik vienas iš daugelio panašių blatniako atlikėjų, tegul ir garsiausias. Žymiai seniau daugeliui žinomas Vladimiras Vysockis – irgi šio paties žanro atstovas. Tiesa, skirtingai nuo kitų rusiško šansono atlikėjų, pastarasis sugebėjo kažkaip pasukti link nekriminalinės ir netgi visai padorios autorinės dainos. Bet blatniakas yra blatniakas, o Vysockis tapo to paties Krugo įkvėpėju. Vladimiras Vysockis sukūrė apie 700 dainų, kas šiaip jau fenomenalu, bet vargu, ar ką nustebinčiau, pasakęs, kad didžiausia jo dainų dalis – ne apie alpinistus, ne apie karą, ne apie dar ką nors, o apie kalinius. Vat, kad ir toksai gabalas – „My vmeste grabili odnu i tu že chatu“ („Mes kartu plėšėme vienus ir tuos pačius namus“):

Tačiau Vladimiras Vysockis nuėjo praeitin (jis mirė dar 1980), nuėjo praeitin ir tas pats Michailas Krugas, tačiau pastarasis, prieš numirdamas, atrado naujas žvaigždes – grupę Butyrka. Butyrka – tai bene didžiausias Sovietų Sąjungos kalėjimas, esantis Maskvoje ir dar nuo carinių laikų naudojamas ikiteisminiam kalinimui. Štai šito kalėjimo vardu pasivadinusi grupė išties turi savo sudėtyje nusikaltėlį, kuriantį tekstus – tai anoks Olegas Simonovas. Čia jų dešimtmečio senumo perlas, su kuriuo jie iškilo į Rusijos topus ir dibilų dėka buvo išgirsti net ir Lietuvoje – tai „Zapachla viesnoj“ („Pakvipo pavasariu“):

Kalbant apie blatniaką, negalima nepaminėti ir tokios dibilų mėgstamos grupės, kaip Liube – tai bene pirmas po Vysockio atvejis, kai kriminalinio šansono mylėtojai truputį peržengė stiliaus rėmus, tegul ir į priešingą pusę. Jei Vysockio dainose dažnai buvo politinė potekstė, o savo blatname šansone jis neretai minėdavo ir lagerius, ir politinius kalinius (už tai, nepaisant milžiniško populiarumo, būdavo cenzūruojamas, nebuvo leidžiamos jo plokštelės), tai Liube atvirkščiai – visą sistemą idealizuoja, o blogio nemato. Kaip sakant, tikriausi rusiško nacizmo dainiai. Bet jei nacistai ten ir akivaizdūs, tai kai kuriems dar gali kilti abejonių dėl blatniako, tai kad nepasirodyčiau tuščiažodžiaujančiu, tai štai jums pilnas grožis visame – ir kriminalinis blatniakas, ir stalinizmas viename – „Stancija Taganskaja“ (Taganės kalėjimas – vienas iš didžiausių Maskvoje):

Kaip matome, kai žmogus pasako, kad jis mėgsta Liube, tai išsyk galima diagnozuoti, kas jam galvoje darosi. Bet reiškinys yra reiškinys – rusiškas šansonas yra grynai sovietinės (būtent sovietinės, o ne šiaip kokios rusiškos) kultūros dalis. Ji išplito ne tik Rusijoje, bet ir visoje buvusios SSRS teritorijoje. Priežastys natūralios: kai visa šalis paverčiama kalinimo vieta, kai kas penktam žmogui per savo gyvenimą tenka pakliūti į kalėjimą ar lagerį, kalėjimų kultūra prasiveržia į kasdienį gyvenimą. Kiekvienas sovietmečiu gyvenęs, prisimena kalinių darbo suvenyrus, kaip prisimena ir įprastas odines šliures, kurios visos būdavo siuvamos įkalinimo įstaigose. Ir kai žlungant Sovietų Sąjungai, paaiškėjo, kad vieninteliai, kurie lengvai užsidirba pinigų – tai vagys, plėšikai, grobstytojai ir panašūs nusikaltėliai – pas dibilus atsirado supratimas, kad būtent kriminalinis šansonas simbolizuoja laimingą gyvenimą. Lygiai taip pat, kaip laimingą nusikaltėlių gyvenimą simbolizuoja raudoni švarkai.

Na, bet nebūkime labai jau priekabūs. Tad pabaigai pasiklausykime dar ir klasikos – garsiosios „Murkos“, kurios nežinoti gali tik žmogus, kuris išvis nieko nežino apie postsovietinės erdvės muzikines tėkmes (beje, ir vėl galime prisiminti Vladimirą Vysockį, kuris vaidino filme „Mesto vstreči izmienyt nielzia“ – Šarapovas, kur buvo dainuojama ir ta pati „Murka“, tiesa ne jo). Daina išties legendinė – siejama su Machno anarchistų veikla Odesoje. Kas ir kada ją parašė – nelabai aišku iki šiol, tačiau spėjama, kad daina atsirado apie 1923, o jos autorius – latvis Oskars Stroks, vienas iš žymiausių kompozitorių, kūrusių šokių, ypač tango muziką. Čia – variantas, atliekamas kažkokio atlikėjo Seriogos kartu su Vladimiru Žirinovskiu:

Na, ir pabaigai – jau minėtas Stas Bareckij, kurio atliekamos „Murkos“, deja, neradau – nors būtent su ja kažkada seniai jis išpopuliarėjo internetuose, o paskui ir pakliuvo į TV. Visiškas muzikinis degradavimas apvertė kriminalinį šansoną aukštyn kojomis, ypač kai šis dainininkas padraugavo su grupe Leningrad – iki tol buvęs eiliniu blatniako atlikėju, teturinčiu išskirtinai užkimusį balsą, greitai buvęs duobkasys ir turgaus apsaugininkas tapo Rusijos estrados žvaigžde. Kadangi figūra neeilinė, o ir keistai kontrastuojanti su likusiu šansonu, tai štai jums du gabalai. Pirma – tas, nuo kurio prasidėjo visas šis straipsnis – tai „Krizė“. Jis jau visiškai net nepanašus į šansoną tai kažkas absoliučiai skirtingo muzikiniu požiūriu, nors tekstas aiškiai rodo, kur gabalo šaknys:

Ir pabaigai – to paties Staso Bareckio daina „Mama“. Video ypatingai patariu pasižiūrėti, kaip tekstas kontrastuoja su vizualika: