Pavakarys. Klausom namuose operos. Staiga – piktas beldimas į duris. Oops, įsiutusi kaimynė:

–         Išjunkit ta nesamonė, durdomas čia, ne muzika!!!

–         Čia jums ne durdomas, o pasaulinio garso kompozitoriaus puikus kūrinys!!, – supyksta Vytukas.

Kaimynė mūsų nėra bloga – ji stoiškai ir prieš, ir po šio įvykio iškenčia vakarėlius, džiazą, roką, šunis ir kitus mūsų trūkumus. Kas nutiko su Philip Glass`o opera “Einstein on the Beach”? Jos tiesiog reikia klausytis, girdėti neužtenka. Dar blogiau – ją tik girdint, apima nervas. Na, gerai, nervas apima ir įdėmiai klausant nuo pirmų 5 minučių ir baigiasi maždaug ties 25-tąja. Prasideda malonumas be jokio žalingo poveikio sveikatai.

Philipas Glassas (g.1937) be abejonės yra vienas žymiausių XX amžiaus antrosios pusės kompozitorių. Būdamas minimalistas, jis kažkaip sugeba kurti muziką, kurios galima klausytis ir be specialaus muzikinio išsilavinimo. Jo minimalizmas – elegantiškas ir melodingas. Pats Glassas save įvardino kaip “pasikartojančių muzikinių struktūrų” kompozitorių. Aišku, be moralinio ir minimalaus pasirengimo jo muzikos klausytis nelengva, tačiau pastangas vainikuoja beveik fizinis malonumas.

“Einstein on the Beach” – tai keturių dalių opera orkestrui, chorui ir solistams, kurią  Glassas parašė 1976-aisiais. Opera išleista 1978, o 1993-aisiais perleista. Kodėl? Glassas aiškina, jog naujojoje versijoje vietoje 160 minučių atsirado 190, tai yra, ji kiek mažiau sutrumpinta, dar priduria apie tobulesnį atlikimą. Tačiau Robertas Kundrotas sako, kad skirtumas tarp jų yra ir ne naujesniojo varianto naudai. Aš labai, labai noriu 1978-ųjų vinilo, tačiau turbūt niekas už jokius įrašus man jo nepadovanos, ar ne? Tad einam toliau.

Visa opera susideda iš 9 dvidešimties minučių trukmės scenų. Operoje yra 5 „Kelio“ (knee) dalys, kurios pradeda ir užbaigia operą bei tarnauja kaip interliudijos tarp atskirų operos epizodų – tokią pačią funkciją kelis atlieka žmogaus anatomijoje. Operos solistai: 2 moterys, 1 vyras ir 1 berniukas, 16 choristų bei orkestras. Opera truko 5 valandas (įrašas, kaip matote, žymiai trumpesnis). Žiūrovai buvo skatinami „laisvai įeiti ir išeiti“. Libreto jie nerašė. Kam jis? Juk visi žinome, kas buvo Einšteinas ir ką jis nuveikė. Puiki logika ir teisingas požiūris į išsilavinusį klausytoją. Pirmojoje dalyje jums skaičiuos nuo vieno iki aštuonių pritariant elektriniams vargonams, kitose dalyse girdėsite šiek tiek pasikartojančio teksto. Paskui vėl – skaičiai. Vis tik Einšteinas ten yra – jis buvo Glasso vaikystės „herojus“, o operos nuotaika gaudo atomo sandarą ir nuolatinį, beveik amžiną atsikartojimą.

Kuo ši opera tokia ypatinga? Glassas su „Einstein on the Beach“ viską atrado per naują: kontekstą, struktūrą, skambesį. „Klausydamasis 5 valandų pasirodymo, pajutau nuostabią transformaciją. Pirma pradėjau nuobodžiauti – labai nuobodžiauti. Atrodė, kad muzika neturi krypties, ji rodėsi lyg gigantiškas fonografas su užstrigusia adata. Susinervinau, paskui supykau ant bepročio užstrigusio pasikartojimuose  kompozitoriaus. Galvojau išeiti. Staiga nejučia peržengiau slenkstį ir pajutau, kaip muzika mane liečia, veda mane. Pradėjau jausti pasaulį, kuriame permainos vyksta taip lėtai ir atsargiai, jog kiekviena nauja harmonija ar ritminis pasikeitimas atrodo tiesiog monumentalūs,“ – įspūdžiais po premjeros dalinosi muzikantas Ransom Wilson. Pojūčius jis nusakė gan tiksliai, apie beveik fizinį Glasso muzikos poveikį kalba ir Brian Eno, o aš jos klausausi atsigulusi ant grindų.

Pasakodama apie operą tik kaip garsą, be vaizdo, darau nedidelį nusikaltimą. Juk šokėjai bei scenografija operoje vaidina didelį vaidmenį. Šiuo atveju vizualusis vyksmas scenoje į minimalistinį pasakojimą įneša ir siužeto. Tačiau ką padarysi, kad mačiau tik nedidelę ištrauką per Urbaičio paskaitą apie šiuolaikinę operą ir nedaug ką teprisimenu. Jei norit būti teisingesni ir pažiūrėti šią operą su vaizdu – klauskit Menų spaustuvės Infotekoje – ten lyg ir turėtų būti DVD. Tas pats Ransom Wilson pasakoja, kad yra matęs bilietų į šią operą tiek už 2 dolerius (pradžioje), tiek už 2000. Pastarieji buvo išpirkti per 2 dienas. Aš irgi galvoju – „Einstein on the Beach“ – opera ne kiekvienam.

Čia pati operos pradžia. Reikia jausti, kaip auga. Kaip sukasi. Palengva.

O čia labai juokinga tekstinė ištrauka feministine tema. Kai jis pasako“my sisters!“ visada juokiuosi (nepamirškit operos sukūrimo datos):