2011.04.11, 20:00h, Vilnius, Pramogų arena. Tommy Emmanuel „Acoustic and Electric“ – turo, skirto atlikėjo penkiasdešimtmečiui ant scenos, koncertas. Leo’s quick capsule review: f-ing A.

Nesu fotografas, jau tai minėjau. Nesu ir žurnalistas, ką irgi minėjau. Tačiau pamatęs, kokie pienburniai ateina atstovauti žiniasklaidai, nusprendžiau, kad „šitaip aš nepaliksiu“. Prašau – vakarykščio Tommy Emmanuel koncerto Vilniuje review ar, if you please, apžvalga. Jei patiks – kitą kartą gal ir užrašų knygutę į koncertą pasiimsiu, bo atmintis visko neišneša. Buvo smagu. Buvo tikrai tikrai smagu.

---

Likus dvidešimčiai minučių iki koncerto pradžios, atvažiavome į vietą – buvusią „Utenos“, dabar tiesiog „Pramogų areną“. Ten mus pasitiko niūrokas milžiniškos eilės vaizdelis, tačiau ji judėjo pakankamai greitai, tad laukimas prie durų neprailgo. Kelios bičiulių pastabos apie tai, kad bilietų toli gražu neišpirko („turbūt Tommy matome paskutinį kartą“) ir įsitaisome savo vietose kantriai laukti koncerto. Štai ir pirmoji staigmena – vos pora minučių po aštuonių ir koncertas prasideda. Retas atvejis, kuomet nesi verčiamas laukti žvaigždės. Maloni staigmena, ką ir besakyti.

Kol grupė dar neįsibėgėjo, spėju atkreipti dėmesį į skoningą apšvietimą – būtent tiek, kiek jo reikia, nei per daug, nei per mažai. Deja, vėliau paaiškės, kad tokių pagyrimų Tomio nuosavas apšvietėjas nenusipelnė. Kol tyliai sau žavėjausi apšvietimu, Tommy Emmanuel su grupe nurovė keletą gabalų apsiginklavęs akustine gitara, tarp jų „The Hunt“, bei žymųjį, nuo pirmų natų it šimto vilkų staugimo sulaukusį „Classical Gas“. Aranžuotės labiausiai priminė albumą tuo pačiu pavadinimu, kurį Tommy Emmanuel įrašė su Australijos filharmoniniu orkestru. Prieš koncertą, pamenu, vienas bičiulis sakė nesuprantąs, ką ta grupė koncerto vakarą veiks. Mano atsakymas skambėjo taip: „iš visų jėgų stengsis visko nesup**ti“. Tačiau supratau, kad smarkiai klydau. Net ir minėtieji kūriniai, prie kurių solo akustinio skambesio buvau pripratęs, nuskambėjo sodriai ir stipriai. Nebuvo panašu, kad grupei reikėtų stengtis „visko nesup**ti“.

Tačiau po to publika gavo to, ko, esu tikras ir buvo atėjusi. Tiesa, tik keliems kūriniams, tačiau Tommy liko vienas su akustine gitara. „The Beatles Medley“ intro atlikėjas turėjo ištęsti, kol nutils aplodismentai. Auksinio Australijos atlikėjo parašu faktiškai tapusi akustinės gitaros kaip mušamojo instrumento panauda taipogi susilaukė audringos salės reakcijos. Tiesą pasakius, ovacijų atlikėjui nepilną salę užpildę žiūrovai tikrai negailėjo – bent jau kai koncertas įsibėgėjo ir salėje nebebuvo taip vėsu. Vėliau Tommy Emmanuel apsiginklavo Fender Telecasteriais ir dėjo ankstyvesnės karjeros programą, kuri taipogi buvo įrašyta 1992-ųjų albume „Determination“. Tiesa, pats Tommy pasileido jodyti Telecasterį tik to paties pavadinimo kūrinio metu. Likusių kūrinių solines partijas atliko Simon Hosford, visą koncertą minkęs Matoną. Grįžtant prie Tommy – vėliau programoje dar kartelį, jei gerai pamenu, pasikeitė elektrinė gitara į akustinę ir vėl atgal, tačiau net tradiciškai akustinių kūrinių (kaip „Michelle“ interpretacija) metu Telecasteris puikiai atliko savo vaidmenį. Tačiau būtent tada, kai Tommy imdavo „soluoti“, išryškėdavo apšvietimo trūkumas. Tomis būdavo apšviestas tik stovėdamas prie „monitoriaus“, savo startinėje pozicijoje. Kone bet kur kitur pajudėjęs atlikėjas panirdavo į šešėlį, o vizualiai ant scenos likdavo tik grupė.

Kalbant apie ją – nors milžiniško įspūdžio virtuoziškumu grupė ir nepaliko, savo universalumu – nusebino. Tomiui gitara ėmusis mušti ritmą (sic), likę keturi grupės nariai sėkmingai atidainavo visą kūrinį – pirmą kartą gyvenime mačiau gerai dainuojantį būgnininką. Ir nepriminkit Phil Colins, žinau, kad jis būgnininkas. Ši savybė leido grupei įšokti į įvairius amplua, a la Earth, Wind & Fire ar, „Haba Na Haba“ – iš naujojo Tommy Emmanuel albumo „Little by Little“ – atveju, sukurti kažką tokio, kam apibūdinti man tiesiog trūksta žodžių. Vakaro orgazmas – Tommy Emmanuel, grojantis būgnais vienu metu su Kevin Murphy, bosine gitara kartu su Robbie Little. Kuomet jam priėjus prie klavišinių Ashley Crick pasitraukė, jis spustelėjo keletą atsitiktinių klavišų ir pribėgęs prie mikrofono paaiškino pianinu negrojantis. Tuo metu auditorija nebesuprato, ar čia ir toliau žviegti iš pasitenkinimo, ar juoktis iš pokšto. Turiu pripažinti, kad tai buvo 2:30h trukmės roko extravaganza, geriausias roko šou, kokiame man kada yra tekę buvoti. Kuomet pats Tommy paragino aplinkinių elių žmones ateiti prie scenos (prieš pirmoje eilėje sustatytus staliukus), atmosfera įsielektrino iki Naujųjų Metų dvasios. Fuck Yeah.

Tačiau emocijoms nurimus, reikia kelis dalykus pažymėti atskirai. Skirtumas tarp Tommy Emmanuel akustinės bei elektrinės gitarų yra stulbinantis virtuoziškumo prasme. Jei akustinė gitara jo rankose virsta keliais instrumentais ir atlikėjas tampa nebepalyginamas su niekuo, elektrinė gitara tų pačių emocijų nesukelia. Prieš akis iškart iškyla techniškai virtuoziškesni Paul Gilbert ar Steve Vai. Tačiau tam tikras Tommy Emmanuel unikumas išlieka ir prie elektros. Viena yra nevisai rokui būdingas country elementų įterpimas – net improvizuojant. Tai prideda savotiško prieskonio visam atlikimui. Antra, kas dar labiau išskiria Tomį, yra didelis dėmesys tam, ką kai kas pavadintų groove. Neveltui publika ima ploti ritmą kone kiekvieno kūrinio metu – nesvarbu, ką jis grotų, ritmas pulsuoja nuolat ir košia kiaurai visą besiklausantįjį, tarsi liepdamas trepsėti koja į taktą.

Bendrai koncertas buvo tikrai pavykęs. Visas dvi su puse valandos atlikėjai sugebėjo išlaikyti dėmesį, nesuvienodėti. Ko trūko? Matyt, paties Tomio. Jis nuoširdžiai stengėsi padalinti laiką ir progas tarp savo grupės narių, tačiau juk visi ne jo grupės pamatyti atėjo. Kita vertus, suprantu jo reikštą sentimentą – 50 metų ant scenos yra daug, tad, matyt, norėta prisiminti pradžią. Visos suminėtos priežastys leidžia šiam pasirodymui rašyti striprų 9/10.