Apie kokius 1981-1984 Heavy Metal ėmė formuotis aiški vystymosi kryptis – pirmiausiai greitis, paskui – sudėtingumas, o galų gale – ir šiurkštumas. Tačiau švedai, kaip žinia, viską daro savaip, todėl ir atsirado tokie Candlemass, nutarę groti melodingai, negreitai, sunkiai ir švelniai. Nuo to, galima sakyti, ir prasidėjo tikrasis Doom metal, kuriam tie patys Candlemass ir davė pavadinimą. Tiesą sakant, aš netikiu, kad jie nuoširdžiai patys groja tą liūdesį, kurį groja – tai greičiau toks humoras. Tačiau tos humoro subtilybės atsiskleidžia tik tada, kai pamatai kokį nors jų klipą. Kad ir klasika tapusį 1987 metų „Bewitched“, kuriame taip nuostabiai pasirodo jų esminis vokalistas Messiah Marcolin:

Jau pats pirmasis, 1986 išleistas Candlemass albumas „Epicus Doomicus Metallicus“ tapo ženklišku, žyminčiu muziką, kurios paklausius, jausmas toks, lyg šlapia šalta varlė ant širdies atsitūptų. Viskas blogai, ašaros ir liūdesys, o per tai netgi gitarų nesigirdi, tiktai vokalisto verksmas. Neabejotinai jie tokio efekto sąmoningai siekė. Humoristai neraliuoti. Čia, pvz., su pirmu jų vokalistu – Johan Längqvist, vadinasi „Solitude“, ne tai baladė kažkokia, ne tai išvis kažkokia rauda iš to paties aukščiau minėto epinio dūminio metalikinio albumo:

Aišku, buvo ir iki tol Doom grupių, kaip britiški Witchfinder General – tiesiog atviri Black Sabbath pasekėjai, labai verti dėmesio. Ar amerikoniški Saint Vitus, tą pačią varlę ant širdies ne tik dedantys, bet ir gleivėmis švelniai mozojantys, bet į stilių į rimtą lygį iškėlė būtent Candlemass. Skirtingai nuo kitų, Candlemass kūrė, o ne bandė prigeneruoti dešimtis panašiai zanūdnų vienodų gabalų. Požiūris su papokštavimais netikėtai sukūrė bene rimčiausią metalo muzikos kryptį.

Doom metal nėra mano labai mėgstamas stilius, bet negaliu neigti nenuneigiamo: kitos metalo kryptys nuėjo į aklavietę – death metal, grindcore, math ir taip toliau. Šiurkštinimas, greitinimas, meistriškumo ir struktūralumo statymas aukščiau visko – tai jau truputį ne menas, o kažkokia technokratinė beprotybė. Priešinga kryptimi nuėję Doom atstovai, nors ilgokai piktnaudžiavo sunkumu, graudumu ir panašiai, visgi davė postūmį tokiems perlams, kaip Therion ar tie patys man taip patikę Acid Witch. Negana to, dar ir visai skandinaviškojo metalo bangai Candlemass padarė įtaką, sulyginamą netgi su Bathory. Taigi, čia galim prisiminti ir nesyk minėtą beprotį Burzum.

A, taip, čia tiek mažai Candlemass gabalų šiame straipsniuke yra todėl, kad aš nevirškinu doom metal. Jei norėsit – patys atrasit daugiau.