Kadangi Aistė Paulina leido, parašiau guest post‘ą – antrą savo gyvenime (pirmas buvo Liudvės Andriulio bloge, kur lankosi baisūs žmonės), tad please bear with me. Postas apie tai, kas būna, kai metaliūgos užsinori rafinuotumo ir sofistikacijos, kaip ir pridera >140 IQ asmenims. Didele dalimi jis yra apie Floridos death metalo (kas nežino apie death metalą, yra žmogus su itin mažu IQ – bet ir tokie turi teisę šviestis ir kilti, jums čia eiti http://muzika.popo.lt/tag/death-metal/, ir šiaip gūglas jūsų draugas) įsčiose gimusią kelių muzikantų apgyvendintą nišą/atšaką ir apie tai, kas iš to išėjo. Teksto bus mažai, youtube bus daug (10 video, bet aš valdžiausi).

Death metalistai (Morbidėliai, Obituary, Death, Deicide ir kt.) nuo žanro atsiradimo visai smagiai tūsinosi, bet, panašu, apie 1990 metus kažko pritrūko ir norėjosi daugiau. Jau ir anksčiau jų muzika buvo gerokai sudėtingesnė savo ritmine struktūra ir harmonijomis nei bet koks kitas tuometinis metalas (na gal išskyrus Dream Theater, Watchtower ir Queensrÿche), nekalbant jau apie grynai fizinį krūvį išgroti kai kuriuos sudėtingesnius būgnavimo epizodus. Bet apie 1990 metus kai kas išsitraukė senus King Crimson ir Mahavishnu Orchestra albumus, ir pradėjo leisti va tokius gabalus:

Death – Lack of Comprehension (albumas „Human“)

Būgnais ir kita gitara nei Chuckas Schuldineris „Human“ albume grojo tuo metu mažai žinomos grupės Cynic nariai Sean Reinaert ir Paul Masvidal (prie jų dar grįšim), ir, mieli skaitytojai, taip gimė techniškasis death metalas, arba progresyvusis death metalas. Va dar, jau iš 1993 Death albumo „Individual Thought Patterns“:

Bet čia dar nieko. 1991 metais išėjo Ateist albumas „Unquestionable Presence“. Pirmas gabalas – Atheist – Mother Man:

Linkiu sėkmės kratant galvą į ritmą. Vyrai labai rimtai užsiėmė džiazą, Lotynų Amerikos muziką ir metalą sujungti į unikalų junginį, ir, panašu, jiems pavyko. Lotynai labiau išryškėjo jų sekančiame albume „Elements“. Štai du pavyzdžiai:
Atheist – Water:

Atheist – Samba Briza (šią jau galima būtų ir per Šok Su Vagim laidą uždėti):

Na bet pakaks apie Atheist. Cynic. Cinikučiai mano. Dėl jų trenkiausi su nėščia žmona į reunion tour‘ą 2007 vasarą. Jau minėti Paul Masvidal su Sean Reinaert sudaro branduolį, prie kurio galima priskirti ir Sean Malone, kartu su branduoliu įrašiusiam ilgą laiką vienintelį (ir dėl to kultinį) 1993 albumą „Focus“, kuriame, be gražiausios visame metale boso solo gabale (Textures), pilna fretless boso grožio, sudėtingos ritmikos, viskas kvepia John McLaughlin‘u ir Death. Beje, Meeting of the Spirits cinikučiai l.dažnai groja gyvai, žr:

Kaip aš sužinojau kas yra Mahavishnu Orchestra? Gėda pasakyti, bet uždėjęs Cynic station ant last.fm, ir kažkaip po 4-5 gabalų iššoko Dance of Maya. The rest is history. ANYWAY, cinikučiai. Štai jums du gabalai:

Cynic – the Eagle Nature:

Cynic – Textures (ta boso solo nuo 2:25):

Po „Focus“ albumo Cynic išsiskirstė iki 2007 reunion turo ir 2008 albumo „Traced in Air“ (pora gabalų žemiau), bet verta paminėti du projektus, kurie gimė dalyvaujant ex-cinikams. Pirmasis žinoma yra instrumentinė grupė Gordian Knot. Supergrupių, kurios tokią eklektišką muzikantų šutvę surinktų ne vienam, o dviem albumams aš nežinau. Gordian Knot dalyvavo Steve Hackett (Genesis), Bill Bruford (King Crimson ir Yes), Ron Jarzombek (Watchtower ir  Spastic Ink), Jim Matheos (Fates Warning), ex-cinikai žinoma ir Dream Theater bosistas John Myung. Jūsų dėmesiui:

Gordian Knot – The Brook, The Ocean

Kitas, gal mažiau žinomas, bet man labai patinkantis projektas yra grupė Aghora, su vokaliste moterimi, kas visada malonu. Nieko daug nepasakosiu, dainuoja daug apie kažkokius rytų misticizmus ir religijas, kas nėra taip svarbu; štai mano mėgiamiausias gabalas:

Guest postui užtenka, į komentarus įdėsiu kaipgi mūsų ateistams ir cinikučiams sekėsi vėliau šiame tūkstantmetyje.