Atsimenu, kaip prieš keletą metų, studijuodama Vilniaus kolegijoje, iš pasaulio kultūrų muzikos paskaitos namo parsinešiau kompaktinį diską, pilną įvairiausių pasaulio kampelių, kultūrų, šalių muzikos. Susipažįstant su kompakto turiniu, taip jau atsitiko, kad akys (ir ausys) pirmiausia užkliuvo už centrinės Azijos. Tada pirmą kartą ir išgirdau tuvių bei mongolų gerklinį, dar vadinamą obertoniniu ar harmoniniu, dainavimą. Na o šį šeštadienį pasisekė pagaliau išgirsti šią įspūdingą dainavimo techniką ir gyvai.

Šv. Kotrynos bažnyčioje koncertavęs ansamblis iš Tuvos Chirgilchin leido pasijusti tarsi gerai valandai iš Vilniaus būtume persikėlę į centrinę Aziją. Trijų vyrų ir moters ansamblis, akomponuodami sau tradiciniais instrumentais, supažindino su įvairiais gerklinio dainavimo stiliais bei istorijomis, slypinčiomis už dainų tekstų.

Trumpai apie gerklinį dainavimą

Gerklinis dainavimas – tai dainavimo technika, kurios pagalba vokalistas vienu metu išgauna kelių tonų garsus. Orui keliaujant iš plaučių per balso stygas, gerklę, lūpas, susidaręs garsas pradeda rezonuoti. Gerklinio dainavimo specialistai sugeba manipuliuoti rezonansais taip, kad išryškėtų skirtingų tonų garsai (pagrindinis tonas ir šalutiniai obertonai).

Gerklinis dainavimas praktikuojamas įvairiuose pasaulio kraštuose: Mongolijoje, Tibete, Šiaurės Europoje (samiai), Šiaurės Amerikoje (inuitai), Pietų Afrikoje, tačiau turbūt labiausiai  šį unikalų dainavimo stilių išpopuliarino Tuvos ansambliai.

Gerklinis dainavimas Tuvoje

Tuvos kraštovaizdis labai dėkingas šiam dainavimo stiliui – dainininkai neretai keliaudavo ieškodami tinkamo kalno, uolos ar upės, kurie suteiktų gerkliniam dainavimui tinkamą atspalvį. Dainuodami tuviai pamėgdžioja įvairius gamtos, gyvūnų garsus, kas ypač gerai jaučiasi skirtinguose gerklinio dainavimo stiliuose:

Khoomei (Хөөмей) – šis terminas skirtas apibūdinti gerkliniam dainavimui apskritai, tačiau tai taip pat yra ir atskiras gerklinio dainavimo stilius. Klausydami šio stiliaus girdime vidurinio diapazono pagrindinį toną ir vieną ar porą obertonų. Khoomei paprastai pamėgdžioja vėją.

Sygyt (Сыгыт) – stilius labai panašus į khoomei, tačiau pagrindinis tonas yra šiek tiek užslopintas, ne toks ryškus, o virš jo girdimas skaidrus, į švilpuką ar fleitą panašus obertonas. Šia dainavimo technika tuviai imituoja paukščių čiulbėjimą arba švelnų vasaros vėją.

Kargyraa (Каргыраа) – šia dainavimo technika išgaunamas labai žemas riaumojantis garsas. Kargyraa imituoja žiemos vėjus ar kupranugarių riaumojimą.

Tuvių dainose atsispindi klajokliškas gyvenimo būdas. Ypatingas dėmesys skiriamas arkliams: apie juos sukurta ne viena daina, na o tradicinio tuvių dvistygio smuiko igil grifo gale išskaptuota arklio galva. Net ir dainų ritmika primena arklio jojimą. Tuviai apdainuoja kalnus, laukus, namų ilgesį, savo gyvenimą.

Keletas gerklinio dainavimo pavyzdžių:

Huun Huur Tu – vienas populiariausių gerklinio dainavimo ansamblių iš Tuvos. Beje, pernai koncertavęs ir Lietuvoje.

Garso bei vaizdo kokybė ne pati geriausia, bet negaliu nepasidalinti – man tai vienas gražiausių gerklinio dainavimo pavyzdžių:

Mongoliško gerklinio dainavimo pavyzdys: