Praėjusią savaitę kalbėjomės apie Miles Davis ir jazzrock fusion žanro pradžią. Tuomet minėjau, kad tarp Miles flirto su elektra ir rimto jazzrocko įvyko ryškūs pokyčiai kolektyve. Gana simptomiškai tokiame kontekste atrodo du klavišininkai, pakeitę vienas kitą prieš ir ties albumu „Bitches Brew“ – Herbie Hancock, įrašinėjęs albumą „In a Silent Way“, bei Joe Zawinul, jau grojęs „Bitches Brew“ įrašiusioje komandoje.

Pradėkime nuo Herbie Hancock. Turbūt nesuklysiu pasakydamas, kad tai vienas plačiausiai žinomų jazz kompozitorių ir atlikėjų. Labai plataus spektro muzika Herbie išgarsino tiek avangardinio jazzo snobų, tiek lifto muzikėlių tepasiklausančiųjų pasaulyje. Kaip ir galima tikėtis žinant mūsų aptariamą kontekstą, jo karjera panaši į seriją ieškojimų bei nuolatinio eksperimento. Herbie yra sukūręs ir įrašęs pačių įvairiausių kūrinių – nuo nelabai aiškios elektronikos, smagaus pusiau funko, jazz standartų iki (mūsų aptariamo) gana stipraus ankstyvojo jazzrocko (video klipai respectively).

Paskutinysis įrašas (iš albumo „Mwandishi“, išleisto 1971) klykte klykia apie „Bitches Brew“ įtaką. Įrašinėjant šį ir du kitus – „Crossings“ bei „Sextant“ (1972-73) – dalyvavo septyni žmonės (kartu su pačiu Herbie): Buster Williams, Billy Hart, Eddie Henderson, Julian Priester, Bennie Maupin ir Patrick Gleeson. Jei „Mwandishi“ yra tipingas ankstyvasis jazzrockas, likę du albumai palaipsniui mus perkelia į sintezatoriaus erą. Beje, sintezatoriaus panauda jazz muzikoje yra viena iš pirmeiviškų Herbie Hancocko žymių. „Sextant“ albume vietomis nuplaukiama į pakankamas lankas, kad man būtų suprantama, kodėl po to Herbie Hancock nusprendė groti funką.

Tiesa, tuo pačiu kolektyvu, tik jau Eddie Henderson vardu buvo išleisti dar du jazzrocko albumai – „Realisation“ (1973) ir „Inside Out“ (1974). Visai neblogi įrašai, štai Jums antrojo albumo titulinis takelis – Inside Out, su saikingu funko prieskoniu ir, palyginti, kalnais akustinių instrumentų.

Skirtingai nei Herbie Hancock, Joe Zawinul neturėjo pirkti „Biches Brew“ plokštelės, kad patirti šio albumo įtaką. Jis dalyvavo tą albumą įrašinėjant. Kita vertus, pas Miles jis neužsibuvo ir 1970 jau sukūrė savą grupę, pavadintą „Weather Report“. Tiesa, čia dalyvavo ir kitas Miles Daviso auklėtinis – ankstesniame straipsnyje minėtas saksofonistas Wayne Shorter. Tačiau pastarasis palyginti nublanko prieš dvi legendas viename kolektyve – be Joe Zawinul, grupėje (nuo 1976, tiesa) grojo muzikantas, kurį nušovė pamišęs fanas. Ne, ne John Lenon – bosistas Jaco Pastorius (John Francis Anthony Pastorius III). Tiesa, ta istorija apie jo nušovimą yra melas. Tačiau populiarus melas. Jacko netyčia negyvai sumušė klubo apsauginis, už tai, kad piktinosi, kad jam neduoda, liaudiškai tariant, inpistь. Taip, Jacko turėjo problemą kitą.

Pirmieji albumai, tiesa, nebuvo labai išskirtiniai – vėlgi, kaip matome iš aukščiau pateikto pavyzdžio, gana panašūs į „BB“ – neveltui sakiau, kad viskas prasidėjo nuo vieno žmogaus, vieno albumo. Išpopuliarėjo Weather Report tik po Jacko atėjimo, albumu Heavy Weather. Tiksliau, vienu to albumo kūriniu – Birdland. Šis tapo tikru hitu, kuris net skambėjo per radiją, kas tokio pobūdžio muzikai yra neįtikėtina retenybė. Su šiuo kūriniu Jus ir paliksiu iki sekmadienio, kuomet kalbėsime apie tai, ką dar gal prisiminsiu apie Joe Zawinul, vėlesnį Herbie Hancocko projektą „Headhunters“ bei kitą didį Miles Daviso mokyklą praėjusį klavišininką ir jazzrocko klasiką – Chick Corea bei jo „Return to Forever“.