Turėjau rašyti antrą dalį apie aparatūrą, bet tingiu. Kadangi vien Tribal Tech video susilaukė nemenko palaikymo ir susidomėjimo, juoba, kad tokia muzika labai tinka sekmadienio vakarui, kai ir oras vėsus bet gražus… Mažiau muzikos, daugiau istorijos šį sekmadienį.

Viskas prasidėjo nuo vieno žmogaus, vieno albumo… Tačiau pirmiausia susitarkime dėl savokų, nes dėl jų pykstamasi labiausiai. Muzika, kuri, kai kurių riboto supračiaus amebų dramblių numindytoms ausims, yra skonio reikalas¹, yra labai sudėtinga kultūrinės išraiškos forma. Ją vertinti galima pagal begalę kriterijų, pagal tą pačią begalę kriterijų ją galima klasifikuoti ir skirstyti. Tad įvardinsiu pagrindinius kriterijus, kuriais vadovaujuosi – genetinis ir formos. Genetinis reiškia šaknų paiešką, forma reiškia šaknų paieškai pasitelkiamą kūrinių atlikimo formą.

Amžiaus vidurys jazz ir rock muzikoje JAV buvo labai sukūringas. Žaibiškai muzikoje įsitvirtinę juodaodžiai atlikėjai su visomis savo folkloro įtakomis įnešė labai daug naujo turinio į bendrą kultūrinį muzikos katilą. Hipių judėjimo (ir ne tik) suaktualinta Rytų tematika, susidomėjimas oriento religijomis, muzika ir panašiais dalykais, nemažai prisidėjo prie performanso žanro, kuris nesunkiai rado vietą ir roko scenoje, kuri tuo pačiu sėmėsi idėjų iš jazz muzikos… Žodžiu, labai nesunku kalbėti apie tikrą kultūrų katilą. Tačiau ne tik tai.

1947 metais nuo lapkričio 17 iki Kūčių vakaro John Bardeen ir Walter Brattain atliko seriją eksperimentų, kurių rezultatas – du auksuoti kontaktai buvo sujungti su germanio kristalu ir buvo išgautas signalas, kuris išėjo stipresnis, nei buvo paleistas. Tai buvo tranzistoriaus gimimas. Ir nors dar po 20 metų, kuomet Jimi Hendrixas prašė Jim Marshallo stiprintuvo, „už kurį sumokėsiu, tik kad jis nesudegtų per koncertą“, tie stiprintuvai buvo lempiniai, tokiems instrumentams kaip bosinė gitara ar elektrinis pianinas (kaip ir įvairiems efektams) tranzistorius ilgainiui tapo the only way to go.

Viskas prasidėjo nuo vieno žmogaus, vieno albumo. Žmogaus vardas buvo Miles Davis ir už jį didesnės žymės muzikoje nepaliko niekas nuo Johanno Sebastiano Bacho laikų. 1970 metais jis apginklavo savo muzikantus elektriniais instrumentais: Wayne Shorter, Bennie Maupin, Joe Zawinul, Larry Young, Chick Corea, John McLaughlin, Dave Holland, Harvey Brooks, Lenny White, Jack DeJohnette, Don Alias ir Juma Santos², kartu su (savaime suprantama) pačiu Miles Davis įrašė albumą, pavadinimu „Bitches Brew“. Įspėju – šie įrašai bus sunkiai suprantami faktiškai bet kam, kas kada nors gyvenime bent kartą pavartojo žodį „mianas“ arba frazę „tie jazzo vыjibonai“. Jūsų dėmesiui – kūrinys, kurio vardu pavadintas visas albumas.

Tie jazzo vыjibonai – tai free jazz, kurio pagrindu ir buvo įrašytas šis albumas. Genetiškai jis kilo iš nepasitenkinimo be-bop, modal jazz ir kitomis iki tol susiformavusiomis jazz formomis, tam tikro noro laužyti esamas taisykles, ieškoti naujų saviraiškos erdvių. Filosofiškai, kita vertus, tai buvo grįžimas prie jazzo šaknų – prie tos muzikos, kuri (neva) buvo grojama iki tiems šablonams atsirandant. Muzikos žanras nebuvo vienalytis, toli gražu, tačiau nusistovėjusių formų laužymas ir net jazzo mastais daug vietos improvizacijai – būdingi šios muzikinės krypties bruožai. Čia labai tinka viena Miles Davisui priskiriama citata, kuri grubiai verčiant skambėtų taip: „Davaj, aš pirma sugrosiu, o paskui sugalvosiu ir jums pasakysiu, kas tai buvo?“

Gerai, „vienas žmogus, vienas albumas“ yra nevisai tiksli frazė. Bent jau „vienas albumas“ – ankstesni trys (!) Miles Davis albumai (1968-1969 metais), „Miles in the Sky“, „Filles de Kilimanjaro“ bei „In a Silent Way“, taipogi buvo įrašyti jau pasitelkiant elektrinius instrumentus. Jie laikomi Miles Davis flirto su elektra pradžia ir tam tikra „Bitches Brew“ priešistore. Tiesa, per tą laika įvyko ryškūs pokyčiai muzikantų kolektyve – Herbie Hancock, George Benson, Ron Carter ir Tony Williams (kitaip tariant, visi, išskyrus Wayne Shorter ir patį Miles) iš jo išsibėgiojo. Akivaizdžiai jaučiasi kiek konservatyvesnė prieiga prie elektrinio jazzo. Siūlau pasiklausyti (radau tik suskaldytą į dvi dalis) kūrinį „Stuff“ iš albumo „Miles in the Sky“ – įrašyto dar pilna senąja kvinteto sudėtimi.

Šie kolektyvai, kuriuos įcentrino žymiausia jazzo istorijos persona, dėl savo apimties ir muzikos stiliaus abstraktumo, davė pradžią dideliam kiekiui variacijų, rūšių ir porūšių muzikos, kuri liko įvardijama kaip jazzrock arba jazzfusion. Distinkcijų tarp šių dviejų terminų priieškoma daugybė. Tačiau mes, užuot sekioję etiketes, pasekiosime šį žanrą – kaip jau ir minėjau – genetiškai ir formos prasme. Nepamirškite, kad jis prasidėjo nuo vieno žmogaus, vieno albumo. Susitiksime kitą savaitę.

---

1 Jiems kažką baisiai pikto norėjau parašyti, nes pasidėjau išnašą, tačiau dabar jau nebepamenu ką. Nieko gero būti neturėjo. Jauskitės įsižeidę.

2 Pavardes (čia ir toliau) atlikėjų, su kuriais kada nors grojo Miles Davis, verta įsiminti dėl elementarios priežasties – jei jie pasirodys mūsuose ar dar kur nors gyvai, vadinasi, koncertas vertas nueiti. Nes pas Miles Davis blogi atlikėjai negrojo. Taip pat šios visos pavardės padės mums sekti Miles Davis įtaką visam jazzrock fusion žanrui.