Apie muzikos klausymą: garsiakalbiai

Taip, garsiakalbyje pakankamai vietos susimauti. Geresni garsiakalbiai tie, kuriuose susimauta mažiau.

Pripažinsiu, esu momentinis rašytojas. Sunkiai sekasi planuoti tekstus, juo labiau juos rašyti pagal planą. Nors kažkada žadėjau parašyti apie power-trio grupes, šiai sekmadienio rubrikai nusprendžiau brūkštelėti kita tema. Parašysiu keletą pamąstymų apie muzikos klausymosi įrangą. Iškart išryškinsiu šio straipsnio problemą: 5.1. Tačiau apie viską nuo pradžių.

Kokia įranga klausytis muzikos? Šis klausimas nekyla spontaniškai. Na, bent jau man. Ilgus metus muzikos klausiausi per seną amerikietišką kasetinį stereo magnetofoną, kuris savo darbą atliko puikiai, mano poreikiai buvo patenkinti. Tačiau atsirado kompiuteris su revoliucine kompiuterine programa „CD-Player“ ir poreikiai pakito. Nesivelsiu į smulkmenas, bet neilgi ieškojimai baigėsi vienu įmanomu biudžetiniu variantu – stiprintuvas (būsiu prakeiktas, jei prisiminsiu, koks) ir Sony bookshelf-speakers. Kol neprireikė kelti sparnų į svečias šalis ir už nugaros palikti akustinės prabangos.

Nuo to meto man nutiko tas pats, kuo gyvena, ko gero, 80 % šiuolaikinių muzikos klausytojų – ausinės ir nešiojamo kompiuterio kolonėlės tapo pagrindinėmis sąmoningai mano smegenis pasiekiančių garsų kombinacijų skleidėjomis. Nešiojamo kompiuterio kolonėlės (net ir dabar į mano Toshiba įmontuotos Harman/Kardon) yra vienas apgailėtiniausių (išskyrus tas išorines nešiojamo kompiuterio kolonėles už 2$ eBay) muzikos  klausymosi įrenginių. Garsiakalbių kokybė, žinoma, daro didžiulę įtaką girdimam garsui, tačiau iš visiško garso atkūrimo dugno ištempti įrenginį to nepakanka.

Kadangi jau paminėjau terminą „garso atkūrimas“, leiskite paaiškinsiu pagrindinę šio straipsnių ciklo ašį. Neuždirbu tiek, kad galėčiau kalbėti apie vienos ar kitos firmos gaminius, daryti jų apžvalgas ir palyginimus. Negaliu apsimesti, kad turiu patirties su hi end of the price range. Šiame straipsnyje viską dėliosime funkcijos pagrindu. Paaiškinsiu, ką kiekviena jūsų namų garso sistemos dalis turi daryti, o tuomet jau žiūrėsime, kam ko mums reikia, o kas yra pinigų švaistymas veltui.

 

Tweeterio (aukštų dažnių garsiakalbio) dažnių kreivė

Pradėjome nuo antro galo – dalies iš kurios išeina slėgis – garsas (pun intended). Garsiakalbių pagrindinė pareiga – atkurti garsą, kurį elektrinio signalo pavidalu į jį įsūdo visa likusi aparatūros dalis. Iš kur žinoti, kaip garsas atkuriamas? Tam reikalinga dažnių jautrumo kreivė, randama ant daugelio garsiakalbių pakuočių ar paties korpuso. Žmogus girdi (grubiai) dažnių spektrą nuo 20 iki 20000 hercų (Hz). Reikia turėti omenyje, kad tai dažniai, kuriuos žmogus girdi visada, tad reikia turėti rezervo iš abiejų dažnių spektro pusių.

Garsiakalbių galutinė užduotis – atkurti visus dažnius visame šiame spektre vienodai. Tačiau iš vieno garsiakalbio tai išgauti yra naivoka. Pavyzdžiui, aukštų dažnių garsiakalbiai (diagrama dešinėje) gerai atkuria aukšto dažnio garsus (pavyzdyje tarp 10 ir ~30kHz). Tokio jautrumo šiuose dažniuose sunku tikėtis iš vidutinių dažnių garsiakalbio ir neįmanoma girdėti iš subwooferio. Dėl labai paprastos priežasties – aukšto dažnio garsas reiškia labai staigų garsiakalbio paviršiaus judėjimą. Kad spėtų tai daryti, garsiakalbio membrana (tas daiktas, kuris plyšta) turi būti lengva, neinertiška, ergo – maža ir plona. Kita vertus, žemo dažnio garsams garsiakalbis turi būti sunkus, kad kokybiškai „išpieštų“ kiekvieną dažnio kilpą. Tikėtis, kad garsiakalbio membrana tuo pat metu bus ir lengva, ir sunki, pripažinkite, naivu. Ar dabar aiškiau, kodėl nešiojamojo kompiuterio kolonėlės negali būti geras būdas klausytis muzikos?

 

Stereo titanai – floor speakers...

Rimtesnės kolonėlės dažnai būna kombinuotos (keli skirtingų dydžių garsiakalbiai vienoje dėžėje) – dėl tos pačios priežasties. Kad atkurtų platesnį dažnių spektrą. Žinoma, gerai suderinti kelis garsiakalbius vienoje dėžėje yra sudėtingas darbas – reikia dorotis su slėgiu, akustinėmis pačios dėžės savybėmis ir panašiai. Rinkai nepatinka sudėtingi darbai. Tad vienoje dėžėje sumontuotos kolonėlės paprastai kainuoja gerokai daugiau nei populiariausias ir itin paklausus stacionarus muzikos klausymosi būdas – namų kino garso sistemos, arba 5.1. Atrodo – puikus būdas išskirstyti garsiakalbius nesivarginant su viena dėže. Gamybos, o tuo pačiu ir kainos prasme – taip. Tik ne muzikai.

Prisiminkime funkciją. 5.1 garso sistema yra skirta labai konkrečiai vietai kambaryje, kėdei, kurioje sėdi filmą spoksantis žiūrovas. Tiek daug išskirstytų garsiakalbių ne tik lengva pagaminti, bet jų pagalba galima paleisti 6 nepriklausomus kanalus per kiekvieną kolonėlę ir taip sukurti visus tuos nuostabius dolby-surround efektus. Dėmesys yra skiriamas ne bendrai garso atkūrimo kokybei, o žemiems dažniams. Kad visi žemės drebėjimai, sprogimai, lūžiai ir kryčiai būtų kuo puikiausiai girdimi, o pralekiančios strelės vien efekto, ne garso kokybės, užteks.

Tačiau 5.1 sistemos praranda visą savo prasmę pajudėjus iš tos vienos vietos. Sukrovus visus aukšto dažnio garsiakalbius į vieną vietą ir per juos paleidus stereo takelį (a.k.a. bet kuris įrašytas muzikos kūrinys) aukšti dažniai juntamai pralaimi kovą per stipriam subwooferiui. Turbūt ne man vienam šioje vietoje šauna mintis, kad – taip, taip ir turi būti, kuomet muzikos kultūra paremta bumčiku. Galbūt bumčikui tas ir gerai. Tačiau kone bet kuris šiame tinklaraštyje aptariamas atlikėjas 5.1 sistemoje liks pusiau neišgirstas. Bumčikui pastatytas subwooferis automobilio bagažinėje – dažnam mūsų net mintis skamba atgrasiai. Tačiau mes nesusimąstę pasistatome bumčikui tetinkamą aparatūrą namie ir muzikos klausomės per ją.

Muzikai – bookshelf speakers.

Na gerai, – sakysite Jūs – o ką, jei mano mėgstamas minimalas ar dubstepas skamba puikiai su išryškintais žemais? Labai paprasta, Vatsonai. Jei ketinate tokios muzikos klausytis visą gyvenimą, tuomet tai tebūnie Jūsų pasirinkimas. Jei, kita vertus, kartais pasiklausote ir kitokios muzikos, normali garso sistema jos nedarkys ir leis jums išsiryškinti žemus dažnius, kai grįšite prie muzikos, kuriai, Jūsų supratimu, to reikės. Tai neturi būti daroma garsiakalbiais, tokie dalykai apriboja Jūsų garso sistemos funkcijas. Dažnių slėpimo ar ryškinimo funkcijas atlieka kiti garso sistemos komponentai, kuriuos aptarsime kitą sekmadienį. Jei norite klausytis muzikos – bookshelf spekers (iliustracija dešinėje) arba, jei pajėgiate finansiškai, floor speakers (iliustracija viršuje) turėtų būti Jūsų pasirinkimas.

Šį straipsnį parašė Leo Lenox

Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

Share

About the Author

Leo Lenox
Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

8 Comments on "Apie muzikos klausymą: garsiakalbiai"

  1. Marius | 2011 09 05 at 01:13 |

    Aš tai kartais apie tokius dalykus pasvajoju 🙂 httpv://www.youtube.com/watch?v=xs1aUws0Lrs

    • Kaip minėjau kažkur kitur, garso aparatūros kainų ribos yra labai labai aukštai. Straipsnis, žinoma, ne apie tokius dalykus 🙂

      • Aš manau, kad čia nėra kur skubėti ir pirkti kuo brangesnes. Nusiperki kažką pigaus jaunystėje, klausai, kol nesupranti, kad kažko trūksta. Perki kiek brangesnę aparatūrą ir labai džiaugiesi, kol neateina laikas suprasti, kad būtinai reikia kažko geresnio. Taip ir augini natūraliai save ir savo aparatūros „parką“.

      • Garso aparatūros kainos yra labai aukštai, kai tą aparatūrą perka pridūrkai. O realiai – nėra tos kainos baisiai kritinės geram garsui. Faktiškai idealiai tiesines garso atkūrimo charakteristikas galima gauti su gana nebrangiais monitoriais, kurių vienas kainuoja apie kokius porą tūkstančių. Ir tai bus garsas, iki kurio nedatrauks jokie pasyviniai Hi-Fi fufeliai, kainuojantys dešimteriopai brangiau. Vienintelis papildomas priedas, kurio realiai gali prireikti visiškam idealumui – tai geras ekvalaizeris, patalpų charakteristikoms kompensuoti.

        O tarp kitko, subai yra ne 5.1 priedas, o senas ir pigus sprendimas iš stereo sistemų: žemadažnis garsiakalbis kainuoja pakankamai daug, tačiau turi ir pliusą: stereo garso žemadažnio buityje tiesiog nebūna (bangos ilgis per didelis, plg., 30Hz – tai apie 10 metrų). Atitinkamai, pakanka vieno bendro garsiakalbio žemiems. Labai efektinga. Ir su stereo niekaip nesipjauna, o kaip tik papildo.

        Kita vertus, taip, lentyninės kolonėlės paprastai labai neblogas variantas. Keli šimtai litų ir gauni garsą, iki kuris leidžia neblogai išgirsti net aukščiausio bitreito MP3 artefaktus, t.y., 90 procentų žmonių geresnio garso jau nelabai ir skiria.

        • Atskiro subo bėda yra jo garsumo atitaikymas, nes labai nesunku subu sugadinti visą natūralų muzikos skambesį. Su kitais garsiakalbiais į ant žemės statomą dėžę sukrauti subai jau yra atitaikyti. Žinoma, pigus ir efektingas daiktas tas subas. Tačiau ar efektyvus?.. 🙂

          • Nu ne taip jau ir sunku ten atitaikyti tą subą, neperdėdinėkim. O vat kad ir ant žemės dėžė pastatyta, nepainiokim jos su subu. Subas pagal idėją tai ne šiaip žemiem, o superžemiem skirtas, tad net ir su labai plačiajuostėm kolonkėm derinasi.

  2. Karvė | 2011 09 06 at 12:50 |

    Va o tokios rubrikos aš jau seniai laukiau – argumentuoti patarimai, ko reikia geram garsui be visokių audiofilinių mitų.

Comments are closed.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos