Visai šviežiai parašiau apie tai, nuo ko prasidėjo NWOBHM banga, o dabar jums apie kitus tos bangos atstovus – grupę Wrathchild, kurie išties turėjo gauti visą tą šlovę, kurią gavo Motley Crue, o paskui – ir Bon Jovi. Tačiau, savaime aišku, šlovės negavo ir buvo užmiršti. Žvaigždėmis britiškoje scenoje grupė patapo labai staigiai, vos susikūrusi 1980, tačiau firma, su kuria buvo sudarytas kontraktas, pirmą Wratchild albumą išleido tiktai 1984. Visą tą grožį, kuris paskui nuvilnijo pasaulinėmis glam metal bangomis, galit pamatyti čia, Wrathchild dainoje „Stakk Attakk“:

Šitie patys Wrathchild paskleidė ir madą iškraipytai rašyti žodžius dainų ar grupių pavadinimuose. Tokie rašyba, kaip „allrite“, „boyz“ ar „suxx“ vėliau tapo visiškai įprasta. Bet ne tai esmė. Ryškiausiai Wratchild pasirodė, apjungę Punk ir Heavy Metal į kažkokį iškreiptą, tačiau labai linksmą vaizdinį, kur niūrūs metaliūgos staiga virto linksmais ir skuduruotais pankais. 1985 išleista dainuškė „Trash Queen“ išvis neaišku, kokiam stiliui priklauso, tačiau tai tikras ir neabejotinas šedevras (jį drąsiai galim dėti kad ir šalia Ramones „Blitzkrieg Bop“ ar kiek tolimesnio, bet tokio pat ikoniško Exploited „Punks Not Dead“), įėjęs į tą tikrąją Rock muzikos istoriją, apie kurios fragmentus vis parašinėju:

Esmine Wrathchild žlugimo priežastimi tapo silpnapročiai iš muzikos industrijos: anokia firmelė „Heavy Metal Records“ buvo pakabinę grupę ant kontrakto, pagal kurią ši negalėjo nei pabėgt, nei išvis ką nors daryt, tik sunkė pinigus, neįdėdami nieko reklamai ir praktiškai nieko nepalikdami pačiai grupei. Vienas iš muzikos industrijos gigantų – „RCA Records“, pamatęs Wrathchild sėkmę, bandė grupę perpirkti, tačiau nesėkmingai. Viskas galų gale baigėsi tiesiog grupės iširimu. Prieš pat galutinai subyrėdami, 1989 dar sugebėjo išleisti vieną iš smagesnių gabalų – „Nukklear Rokket“, tiesiog šviečiantį grynų gryniausiais punk melodiniais sprendimais. Tarp kitko, atkreipkit dėmesį į klipe matomą protestuotoją su užrašu „Give Peace A Chance“ – tai ne kas kitas, o Bruce Dickinson:

Wrathchild istorija ganėtinai tipinė – panašiai muzikos vertelgos sužlugdė didesnę dalį žymiausių NWOBHM atlikėjų. Galim prisiminti kad ir tokius Tygers Of Pan Tang, kuriuos vertė groti popsines balades ir neleisvavo į dėti albumus nieko rimtesnio tol, kol jie nusprendė išvis negroti. Muzikos industrija tik truputį apsiramino po kažkokio teismo sprendimo, įvykusio gal kokiais 1988, kai kažkurį atlikėją muzikos industrija persekiojo, kai jis pabandė išleisti solinį albumą, išėjęs iš kažkokios grupės. Tasai teismo sprendimas sukėlė labai didelius muzikos industrijos protestus: pasiremta ne kuo kitu, o teiginiu, kad nei vienas žmogus negali būti paverčiamas vergu. Čia dar galim prisiminti kad ir Bruce Dickinson istoriją su Samson, dėl kurios vokalistui teko keisti sceninį pseudonimą ir vaizduoti nedalyvavimą Iron Maiden kūryboje.