Ponas Andrius Užkalnis gal pasakytų, kad man užplaukė kažkoks zanudnas, prakaitu ir plaukų laku dvokiantis aptemimas. Ir jis būtų teisus taip pasakęs. Nes čia aš visiems metalistams ir rokeriams ant piktumo dabar duosiu tokią disko dozę, kad pykintų iki pat vasaros pabaigos. Juk reikia būti sąžiningu ir netendencingu – žmonės skundžiasi, kad pas mane vien metalas ir metalas, o kitokios muzikos nėra. Taip visokie nemuzikos mėgėjai būna nuskriausti.

Taigi, reikia patenkinti jų norus ir nuskriausti muzikos mėgėjus. Jau kadaise buvau truputį įkalęs vieną kitą panašų kūrinėlį, pvz., kažką iš Boney M (tik nepainiokit su Boney Nem), Bananarama ir gal dar ko nors, bet čia jums specialiai parinkau ypatingų šedevrų – net jei auksčiau minėtų ir negirdėjot, tai tų, kuriuos šiandien duosiu, būtinai paklausykit. Net jei nemėgstat disco, nes tai elementariai būtina būti girdėjusiam vien dėl bendro išsilavinimo.

Nestabdydami spauskit „Play“ ant Youtube filmuko ir imkit klausyt bei žiūrėt visu garsumu ir didumu. Pradžiai jūsų terapiją pradėsim nuo žaviosios Disco žvaigždės Amii Stewart ir jos superhito „Knock on Wood“, kuris sutriuškins jūsų smegenis ir privers to gabalo klausytis vėl ir vėl (o kai perklausysit bei peržiūrėsit jį keletą kartų, tai tada kitus spauskit):

Taigi, jei pasidžiaugėt šiuo disco himnu, prieš kelis dešimtmečius sukrėtusiu JAV gėjų klubus*, tai dabar imkit ir klausykit dar visokių disco šedevrų, kurie panašiems į mane seniems perdyloms sukelia nostalgiją savo prarastai jaunystei, o šiaip užkietėjusiems metaliūgoms (tiksliau, grindkorininkams) sukelia (bent jau tikiuosi) nevaldomo kriokimo priepolius.

Štai jums dar žymesnė už tą Amii Stewart žvaigždė – tai saldžioji Donna Summer su savo superhitu „I Feel Love“ (aną dainą aš jau buvau paleidęs geresniu variantu, kai rašiau kažkokį žodžių kratinį apie The Blue Man Group):

Ta Donna Summer savo superhitais užtvindė visą 197x (o dalinai – ir 198x pradžios) televizijų eterį, o paskui dar susidėjo su įdomiai pagarsėjusia Barbra Streisand. Bet čia pakanka, kad primenu šitą vardą-pavardę, jei patiko – patys susirasit dainelių jos, tai nesunku (ir labai verta – Donna Summer turi ir didesnių šedevrų). O dabar paklausykim superšedevro, kuris ir atvedė DISCO stilių į plačiąją šlovę – tai gėjus antinas Donaldas, kriaksintis linksmai (išties tai buvo toksai Rick Dees, kuris išleido tokią plokštelę – „Disco Duck“):

O dabar, kad maža nepasirodytų, žavieji Bee Gees**, tapę pasauliniu disco tobulumo simboliu (ir net sugebėję peržengti šokių muzikos ribas, kad ir su tokiu gabalu, kaip „To Love Somebody“). Čia vienas didžiausių Bee Gees disco superšedevrų – „Saturday Night Fever“:

Šiaip jau, jei rimtai pažvelgsim, Disco amžius buvo savaip nuostabus, nors ir klaikiausiai įsidėdęs visam pasauliui. Įsiėdė visiems daugiausiai dėl to, kad vienam padoresniam disco hitui tekdavo šimtai į topus iškeliamų grynai foninės muzikos fufelių, kurių niekas net neįstengadavo atskirti vieno nuo kito (ir tas fufelis neretai būdavo prakišamas į topus), o jau iškilę hitai būdavo sukami tol, kol nuo jų imdavo vimdyti net bukiausius disco mėgėjus. Vienas iš ne tokių prastų pavyzdžių – Carl Douglas ir „Kung Fu Fighting“***:

Kita vertus, disco stiliaus kūrėjai neieškojo kažkokių dvasingai meninių atradimų, jie tiesiog bandė sukurti muziką, kuri būtų ir graži, ir linksma, ir juokinga, tinkama linksmam pasišokimui. Pagal ką smagiau šokti, pagal disco ar pagal Rytį Ciciną? Žinoma, kad pagal disco. Ši muzika kai kuriais atvejais tiesiog valdo. Aš čia daviau tik klasikinio disco pavyzdžių, o kur dar visokie naujesni, pvz., Modern Talking ar Scissor Sisters? Na, bet šiandien jau pakaks. Ai, tiek to, dar pabaigai vienas gabaliukas – pvz., kad ir Van McCoy su savo gabalu „Do The Hustle“:

Iš disco (bent jau nemenka dalimi) kilo ir kita šiuolaikinė šokių muzika, įskaitant ir kažkokį techno core, ar kaip ten vadinosi tas bum-bum-bum, buvęs tokiu populiariu prieš kelioliką metų (ar atsimenate reiverius – tokius berniukus-nykštukus su įspūdingomis kelnėmis ir kepurėmis?). Man labai smagu būdavo tokio bumbumbumčiko klausyti, pasileidus plejeryje visu garsumu, važiuojant kur nors autobusu. Autobusui kratantis, galėdavai užsimerkti ir tas judesio jausmas kartu su kintančia šviesa sukurdavo kažkokį skrydžio kitoje visatoje įspūdį. Bet tai jau nelabai ką bendro turi su 197x disco tema. Todėl, galutinai užbaigiant, štai jums paskutinis šios dienos gabalas – Eruption daina „I Can’t Stand The Rain“:

Ai, ne, dar vieną pabaigai pridėsiu – tokį relaksinį (ir vėl superhitas, beje, prasilaikęs belenkiek topuose) gabalą, atliekamą anokių MFSB (Mother, Father, Sister, Brother) pačiu tikruoju klasikiniu filadelfišku disko saundu. Tas gabalas taip ir vadinamas – „The Sound Of Philadelphia“, o dar dažniau – tiesiog „TSOP“****:

O gal dar ką nors jums čia pridėti? Niekada nebūna disco per mažai. Ai, pridėsiu dar tokią Earth, Wind and Fire su gabalu „Boobgie Wonderland“:

Nors visgi dar pridėsiu gerų dainelių, kad dar linksmiau pasidarytų, pvz., The Trammps dainą „Disco Inferno“:

Arba Lipps Inc. su daina „Funky Town“:

Ir galų gale dar kartą duokim atsikartoti čionai garsiesiems Bee Gees, nes jie nusipelnė to, kad būtų du sykius paminėti. Štai jų puikus gabalas, savyje sutraukiantis visą tą žavesį, koks tik disco stiliuje yra – „Staying Alive“****:

Na, ir paskutiniai – KC And The Sunshine Band su daina „That’s The Way I Like It“ (beje, dar su puikiu bonusu – „Shake ya buttie“):

Ai, nesusilaikau ir dar vieną gabalą jums pabaigai – Ottawan su savo garsiuoju „D.I.S.C.O.“:

Tai gal ir viskas šiandien. Disco muzika tikrai nusipelno atskiro įrašo, ji savaip nuostabi, nors ilgainiui ir užveikianti iki negalėjimo (būtent iš disco grupių vadybininkų ir atėjo šiuolaikiniai muzikos industrijos bajeriai). Ji išdailinta iki tobulumo, ji idealiai pritaikyta šokiui, ji, paėmusi į save didžiulį soul ir funk krūvį, pavertė jį neišpasakytu spindesiu, apjungtu su tuo, ką kūrė tų laikų glam muzikos veikėjai, pvz., T.Rex. Išties, jei norime kalbėti apie Rock, negalime užmiršti Disco, kad ir kaip norėtume. Todėl manau, kad ir metalistams verta truputį paklausyti. Na, vat kad ir tokį jau ant disco, jazz, funk ir blues (prisimenat Deep Purple stilių?) ribų subalansuojantį Stevie Wonder su gabalu „Superstition“ (taip, tai jau lyg ir ne disco, o kur visgi ta riba?):

Ai, dar vieną jums gabalą primesiu čia, kad jau nuskriaustieji metalistai truputį pasiguostų – dance metal stiliumi (galima net pasakyt būtų, kad tiesiog disco metal) atliekamas  „Rasputin“, katrą groja aišku, kad skandinavai – suomių grupė Turisas:

 

——————

* Būtent gėjų (tiesą sakant, LGBT, o ne vien gėjų, bet tiesiog pavadinimas reiškinio toks – gay club, kas mano supratimu apima savo esme visą LGBT) klubuose ir užgimė gėjų stilius disco stilius, todėl galit būti užtikrinti, kad net jei čia atlikėjai ir ne gėjai, tai visvien smagų gražų gėjų žavesį jie puikiai demonstruoja ir tai gal ir nėra blogai, nes skatina toleranciją, grožį ir meną ir taip toliau.

** Taip ir nesupratau, ką Bee Gees turi bendro su Rick Dees, bet kažkaip panašiai vadinasi, tai gal susiję?

*** Atsimenate tokį Bruce Lee iš to paties periodo? Jis kartą užmušė net patį Chuck Norris. Tikrai taip – filme „Way Of The Dragon“. Po to Chuck Norris užsiaugino barzdą, kad niekas jo neatpažintų.

**** Čia man priminė tiesiog žostką juoką, kurį kadaise padarė kažkas berods iš „Zona Records“, tais priešistoriniais laikais įrašęs kasetę man su Uriah Heep, o galą užpildęs būtent panašiu, ypatingai vėžį varančiu, tiktai šimteriopai prastesniu disco fufeliu, nuo kurio mane tiesiog priepolis imdavo, kai tas š pasigirsdavo. Ir kas svarbiausia, tas fufelis savo kažkokiu grojimu buvo toks kažkuo panašus į tuos pačius Uriah Heep, kad nei neabejoju, kad sąmoningai buvo taip pasipokštauta. Įvertinau.

***** Muzikos industrija visai jau pasiuto su savo cenzūromis, todėl, norit klausyt embydintai, tenka ieškot truputį pagadintų gabalų – su priekin ir galan įterptais pašaliniais patriukšmavimais arba šiaip keliom nukirptom pirmom ir paskutinėm sekundėm. Tada automatiniai muzikos atpažinimo ir baninimo softai nelabai veikia. Čia užknisantis dalykas, žinokit, bet o ką daryt?