Tekstas rašytas penktadienį (2013.05.17)

Pradėsiu nuo šito kliedesio:

„Užtektų vienos dviprasmiškos dainos eilutės, nevykusio kostiumo ar kitos neapgalvotos smulkmenos, kad pasirodymas „Eurovizijoje“ muzikantą paverstų vakaro „Twitter“ žvaigžde ar interneto memų taikiniu […] Tačiau Lietuva šiemet gali būti rami. Nepaisant kol kas nedrąsaus dainavimo, Andrius Pojavis yra geras pasirinkimas […] jo daina išsiskirs solidumu. Ji yra neblogas šiuolaikinio roko kūrinys, menantis vieną populiariausių dabartinių roko grupių „The Killers“, jei žvelgiant dar toliau – U2. Viena vertus – nieko ypatinga, tačiau „Eurovizijos“ kontekste tai yra gero skonio muzika.“ rašo kažkos nesusipratėlis Delfyje.

Ar mes rimtai klausomės to paties kūrinio ir to paties atlikėjo?..

Andriaus Pojaujo kūrinys nieko nelaimės, nes jis tiesiog šlamštas

Eurovizija susidomėjau atbulai šiais metais. Nuo to, kad „One shoe is love, the other is Spain“. Pasidarė smalsu, o ir iš praėjusių metų turėjau vieną-kitą mintį apie atrenkančias komisijas, tai va, perklausiau atrankas ten visokias ir prisiruošiau parašyti.

Visų pirma, pabūsiu Captain Obvious ir pasakysiu, kad Andriaus kūrinys neišsiskirs solidumu. Nes jis nesolidus. Jis nesąmonė. Didesnė nesąmonė turbūt buvo tik Pečiūros šūdų vėmalūnai, įrašyti Žemaitės gatvės „Fokuse“. Andrius ant scenos atrodo kaip autistas, perdozavės kofeino. Kažkokia klaiki vizualikos ir garso kakofonija, apie save sukurianti svetimos gėdos supercikloną ir sugebanti jį perduoti televizijos bangomis.

„Tai, kad Andrius – neformatas, irgi buvo mūsų stiprybė. Tie žmonės, kurie norėjo ne vien banalių pop dainelių, balsavo už A.Pojavį. Vadinkim tai protesto balsais – mes protestuojam prieš banalų popsą ir kvailą šou“, – sako D. Užkuraitis.

Andrius Pojaujis neprotestuoja. Jis tiesiog netempia net iki banalaus popso ir kvailo šou. Negali protestuoti prieš neišvengiamą dvejetą mokykloje iš matematikos, jei jos nė velnio nemoki. Kūrinys ir atlikimas yra nevykę ir tiek. Visi bando prilyginti kūrinį ir atlikimą kažkam, bet aš nesutinku. Bet kokią grupę palyginimas su šita nesąmone menkintų. Išskyrus Pečiūrą. Jis yra tame pačiame lygyje.

Kaimenė dramblių prabėgo per komisijos ausis bei smegenis. Jie neišgirdo, kaip durnai skamba orangutango IQ tereikalaujantis bačkos bytas ir gitaros, brūžinančios pirmokiškai akcentuotą piano-forte-fortissimo prieš pat priedainį (0:35). Ir tuomet – iš įtampos baliono oras išeina su garsiu frrrrppppprprpprpprrr. Lygiai ties tarpu tarp žodžių stipriojoje takto dalyje: „if you don’t …… know“. Ar minėjau, kad bičas nedainuoja, o kalba į mikrofoną?.. Tai yra visiškas šlamštas. Siaubingas šlamštas. Košmaras. Patikinu jus, sakysiu jums tai net tuo atveju, jei Andrius Pojaujis laimės Euroviziją. Bet jis jos nelaimės.

Nes ir kūrinys, ir atlikimas yra pasigailėtini.

Šlamštas mėgėjų lygyje netgi. O aš apie aprangą net nekalbėsiu – todėl parinkau neutralesnį video.

Bet nebuvo taip, kad nebuvo iš ko rinktis. Buvo daug keistuolių ir kvaišelių, lindusių į nacionalinės televizijos eterį dėl man nesuprantamų priežasčių su pusiau paruoštais pasirodymais. Bet tarp jų pasirodydavo vienas kitas, kuris galbūt dainuodamas intonuodavo. Arba aranžuotė nebūdavo super klaiki, o tipiškai vidutinė, kaip tik Eurovizijai. Nei į vieną tų kategorijų A. Pojaujis nepateko, bet ką dabar. Žinoma, būtų kiek per baisu tikėtis, kad kas nors ateis su kuo nors šiuolaikišku ir madingu, pavyzdžiui, dubstepu. Ar nebūtinai dubstepu. Bet kuo, kas būtų nors kiek įdomu. Nes breiko šokėjai. Rimtai. Breiko. BREIKO!!! Hello, 2013?..

Kaltos Eurovizijos atrankos komisijos

Bet ne bėda. Jei ne kažkoks kastruotas būdas rinkti kūrinį, viską būtų galima sulipdyti. Paimti kažkurį gabalą, surasti dainuoti mokančių žmonių, pridėti šokti mokančių žmonių ir ramiai laukti finišo kur nors viršesniam vidury ar netgi apatinėje aukštumoje. Bet ne, rinkti turime demokratiniu būdu, balsuodami. Tarsi Eurovizija būtų kažkoks svarbus renginys, švenčiantis laisvę ir demokratiją.

Priminsiu – Eurovizija tėra dar vienas milžiniško ir sudėtingo projekto, turinčio lemti taiką Europoje, elementas. Tai švieste šviečiasi balsavimo metu. Taip, taip pat tai ir būdas laimėtojui parodyti, kokie mes gražūs, atvažiuokit pas mus leisti pinigų. Nes nepolitiniai ryšiai (švietimas, turizmas, darbo jėgos mainai) taipogi turi užtikrinti stabilumą Senąjame Žemyne. Negali nemėgti žmonių, pas kuriuos apsilankai svečiuose ir tau patinka.

O svarbus mums jis yra visai kitaip! Tai tarsi Lietuvos Mis Europa pasirodymas, kur net negalėdamas turi sugalvoti, ką atsakyti į klausimus apie badą pasaulyje. Mes renkame komisijas, kurios renka atlikėjus, kuriuos taip pat renka žiūrovai, nes tai yra labai, labai svarbu. Nėra didesnio biurokratinio svarbumo mato, kaip komisijos bei jų patyrusi ir kruopščiai atrinkta sudėtis.

Praėjusiais metais komisijos „pagrindiniai nariai“ buvo nuostabūs – Zita „Ryralio“ Kelmickaitė, Darius „Melomanas“ Užkuraitis, Deivydas „Aš Išmanau Popsą“ Zvonkus ir kompozitorius profesorius Vytautas „Visi Prievardžiai“ Miškinis. Jie turėjo atstovauti visus reikalingus Lietuvos atstovavimo elementus – lietuviškumo ekspertę, santūrų Vakarų muzikos išmanytoją, šiuolaikinį popsavyką ir tikrą, rūstų, rimtį ir akademybę pažįstantį profesorių. Jie ten buvo tam, kad patenkintų kažkieno iškreiptą fantaziją apie tai, kad tai, kas gera, gimsta didžio kompromiso, didžio prieskonių maišymo metu. O ne tada, kai savo darbą išmanantys žmonės jį imasi ir dirbti.

Gerai, kad Simono Freakley nepakeitėme žiūrovų balsavimu su galutiniu komisijos vertinimu… Pala…

Šiais metais komisijos sudėtis buvo nemažiau įspūdinga. Be abejo, buvo Zita „Ryralio“ Kelmickaitė ir Darius „Melomanas“ Užkuraitis. Buvo didis popso žinovas Andrius Mamontovas – popsas jį juk jau užkniso juodai. Samas buvo, žmogus, kuriam turime būti dėkingi už „Dangų“ ir „Dangų-2“, akivaizdu, žmogus, pažįstantis talentą (bet nelabai mokantis angliškai). Ir dar kažkokie du, nes kaip be žurnalistų.

Šie žmonės, su visa savo iš dalies įsivaizduota erudicija ir išmanymu, to didžiojo biurokratinio kompromiso procese atranda kažkokį tiesos grūdą ir sielos šilumą visiškai nevykusiame pasirodyme, kūrinyje, kuris nebūtų geras net tada, jei jį atliktų ne amuzikalus būsimasis tėtis, o normalūs, profesionalūs atlikėjai. Viename iš nedaugelio pasirodymų, kuriame nebuvo visiškai nieko, ničnieko, niekut niekutėlio gero. Jokio talento, jokio išradingumo, jokios energijos – tik šleikštus submegėjiškas glitėsis, netinkamas batams valyti. Ar juos ištepti.

Kodėl? Nes mistinė komisija niekada nieko gero neatras: didžioji jos dalis yra visiški neišmanėliai, kurie prie šiuolaikinės muzikos neturėtų teisės liestis – tokie, kaip Zita Kelmickaitė, kone visą savo gyvenimą pašventusi klumpėms ir idiotiškam liaudiškam straksėjimui. Kokį indėlį gali toks žmogus įnešti į Eurovizijos atranką? Ogi jokio pozityvaus. Nes klumpinėtojus nuo šiuolaikinės muzikos reikia laikyti atokiau – su jų visomis PVM lengvatomis. Arba prodiuseriai, gyvenime neprodiusavę nei vieno Europoje žinomesnio padoraus popso atlikėjo, kaip Samas. Arba Andrius Mamontovas, arba Deivydas Zvonkus. Fui.

Komisijoje kolektyviai gali sėdėti neišmanėliai, kurių individualiai niekas nesamdytų tokiam darbui, nes manoma, kad Didysis Kompromisas yra pajėgesnis už kompetenciją ar išmanymą.

Pora pasiūlymų, kaip viskas galėtų būti geriau

Taip, turbūt teisus yra minėtasis nesusipratėlis delfyje, sakydamas, kad mes nebereaguojame į Euroviziją niekaip reikšmingai. Ir gerai. Dabar galime ir pradėti dalyvauti joje taip, tarsi tai tebūtų mūsų indėlis į didįjį Europos Projektą: pasamdyti prodiuserį, kuris suras, kas parašo vidutinį kūrinį su vidutiniais žodžiais ir vidutiniu atlikimu. Tuomet vidutiniai popso atlikėjai atliks tą vidutinį kūrinį ir užims vidutines vietas.

Arba, kartą iš dešimties, laimės. Tuomet gausime progą pasirodyti, kokie mes faini ir kaip smarkiai pas mus reikia atvažiuoti leisti pinigų. Net nepaisant to, kad Eurovizijos konkursas galbūt ir neatsipirks, pridėsime savo ranką prie Bendro žemyno Reikalo – mums, beje, reikėtų pradėti didžiuotis, kad galime stebėti, kaip tampame to puikaus projekto dalimi.

Ir visi bus patenkinti – išskyrus komisijų narius, kurie širs ir putos, ir kurs puslapius, skaičiuojančius prodiuseriui kas minutę į kišenę kapsinčius pinigus.

Ak, norite, kad pasireikšti gautų lietuvaičiai atlikėjai? Puiku. Surenkime tokią pat atranką. Žiūrovai gali balsuoti – jų balsai taip pat ignoruojami, kaip ir dabar. Tik komisijos nėra. Yra pasamdytas profesionalus Eurovizijai atlikimus rengiantis prodiuseris su visa jo komanda. Jis išrenka kūrinį, kurį atlikti gauna jo kūrėjai. Jei kūrėjai yra prasti atlikėjai – jie gauna progą pabūti kūrinio autoriais, o atlikėjus parenka ar nusamdo prodiuseris. Arba atvirkščiai. O jei vieni atlikėjai yra geri atlikėjai, o kiti yra parašę gerą kūrinį, tuomet tuos du projektus sukergiam ir gaunam geresnį variantą, nei buvo abu atskirai.

Ir visi bus patenkinti – išskyrus komisijų narius, kurie širs ir putos, ir kurs puslapius, kuriuose skųsis, kad lietuviškumas yra atiduodamas į užsieniečių rankas.

Tada galėsime tuos besiskundžiančius surasti ir numesti nuo tilto, ir atsikratyti jų visiems laikams.

Ir visi bus patenkinti.