Ne, aštuntus metus vykstantis „Gitarų šėlsmas“ nėra koncertas tikrąja žodžio prasme. Kad ir ką tai reikštų. Kažkas kadaise pasufleravo terminą „suneštinė paroda“, kuris gal Jums padės suprasti, kaip atrodo gitaristų konkursas iš žiūrovo perspektyvos. Bent jau prizinės vietos bus kažkas, ko dar nesate girdėję. Ir, labai tikėtina, bus labai gerai. Bent jau šiais metais man taip buvo. Jei netingite, visuomet galite nukeliauti į konkurso tinklapį ir pasiklausyti konkursui atsiųstų įrašų. Pageidautina, kad skirtumėte laiko ir balsuotumėte už visus kūrinius, taip padėdami atrinkti tuos, kurie keliaus į finalą. Tuos, kuriuos norėtumėte išgirsti atliekamus gyvai. Visi techniniai dalykai visuomet būna pranešami kasmet (su visais taisyklių pakeitimais) www.gitara.lt forume. Visa oficiali informacija yra pasiekiama oficialiuose šaltiniuose. Aš ketinu Jums papasakoti apie patį renginį.

Turiu pasakyti, kad pražiopsojau tiek patį konkursą, tiek internetinį balsavimą, o apie renginį priminė socialiniai tinklai. Valio jiems. Tačiau į renginį ėjau visiškai nežinodamas, ko tikėtis. Taip pat, kaip retkarčiais praktikuojantis gitaristas, ėjau nešdamas tą nemalonų jausmą širdyje — jausmą, kad klausydamasis jaunų talentingų atlikėjų neišvengiamai būsi netiesiogiai pažemintas bent kelis kartus, kartais stebėtinai jaunų muzikantų. Įbedęs nosį į gėrimą netgi sugalvojau tokį teiginį, kurį įsirašiau į užrašų knygutę. Į „Gitarų šėlsmo“ finalą privaloma eiti užkietėjusiems trečią dešimtį baigiantiems gnydoms tik tam, kad gautų pažiūrėti, ką gali, pavyzdžiui, keturiolikmečiai. Tai nutapys jums perspektyvą ir privers paklausti: „o ką aš padariau su savo gyvenimu?“.. Galbūt padės motyvuotis tolesnei veiklai gyvenime.

(Įrašai iš praėjusių metų renginio, nes šių metų atlikėjai dar neužplūdo jūtūbo. O ir gerų gyvų įrašų rasti ne taip lengva.)

Renginys pats labai panašus į kitus „Tamsta klube“ vykstančius renginius. Reikia pasakyti, kad tai vienas iš nedaugelio klubų Vilniuje (ir bet kur kitur Lietuvoje, as far as I’m concerned), kuriuose yra dedikuota scena gyvai muzikai. Jei atmintis neapgauna, tai mano nuomone klubas turbūt patenka į pirmą penketuką vietų groti gyvai Vilniuje iš muzikanto perspektyvos. Susirenkanti publika yra visai kitas klausimas. Šiuo atveju, kaip galima tikėtis, publika buvo muzikantai, jų draugai muzikantai, jų šeimų nariai ir panaši liaudis. Nepaisant tikėtino angažuotumo, ovacijos ir reakcijos kilo gana nuspėjamai ir pelnytai, tad atmosfera buvo civilizuota. Visai ne kaip mokyklų talentų šou, kur vieni tėveliai neploja kitų tėvelių vaikams. Ne, visai ne.

20:15 klubas jau buvo apypilnis, o pirma gėrimo taurė apytuštė. Mat atėjęs apsidairyti kaip viskas atrodo be žmonių 18:56, buvau mandagiai priverstas palaukti keturias minutes, kol bus galima pradėti leisti žmones į vidų. Iki 19:00. Kol su sostu įnešėme komisijos galvą Stasį Daugirdą, minutės praėjo, o bilieto nusipirkti man teko leistis atgal, prie kasų. Viena iš tų situacijų, verčianti susimąstyti apie bendrą nuovoką ar sveiką protą. Nieko baisaus, žinoma, nes valanda buvo daugiau laiko, nei reikėjo socializacijos procesui ir kitoms malonybėms įvykdyti. Tad smaksojau savo kampe ir stebėjau, kaip pilnėjo klubas. Nes renginys vėlavo. Tačiau tai įprasta gyvo koncerto praktika. Neįprasta buvo vėlavimo priežastis. „Yamaha“, savo pačių gėdai, nesugebėjo į konkursą atvežti pažadėto instrumento. Neatsirado nei vieno egzemplioriaus sandėliuose Europoje. Bent jau tokia buvo oficiali versija. Priešingai, nei „Gibson“, sugebėję pristatyti prizą faktiškai on demand. Tačiau „Yamaha“ man ir taip niekada nepatiko, tad… fuck’em.

Žinau, kad šiais metais komisijos prašymu dalyvių finale padaugėjo nuo 10 iki 14, kas laiko atžvilgiu yra daug. Kad ir kaip staigiai tai būtų nutikę, niekas nepateisins fakto, kad viso renginio metu nebuvo padaryta nei viena pertrauka. Tai buvo žiaurumėlis, tą pajuto tiek publika, migusi po 10 dalyvio, o kokias kančias pergyveno komisija, aš net nedrįstu spėti. Tiesa, ne dėl muzikos kokybės, kalbu apie pačią elementariausią fizinę ištvermę. Žmonėms reikia pauzės nueiti parūkyt, užsisakyt naują bokalą, nusičiurkšt. Tuomet paskutinis dalyvis neatrodys taip pavargusiai tokios pavargusios publikos (ir komisijos) akyse. Tikiuosi šios pamokos organizatoriai nepamirš. Tačiau svarbiausi čia juk buvo dalyviai, tiesa?

Būtų labai negražu iš mano pusės kalbėti apie konkrečius pasirodymus, kuriuos jau įvertino už mane kompetentingesnė komisija. Galbūt nelabai įdomu būtų apie juos ir skaityti. Tad dar renginio metu nusprendžiau savo pastebėjimus išreikšti serija patarimų muzikantams ant scenos. Galbūt tiems, kurie dalyvaus kitąmet.

1. Tradiciškai konkurse galima atlikti vieną arba du kūrinius, kurių vienas turi būti konkursinis kūrinys. Grokite du. Nesvarbu, kad antras bus koveris. Tam yra kelios priežastys. Pirma — vieno kūrinio yra per mažai žiūrovams ar komisijai susidaryti įspūdį apie jūsų gebėjimus ir šaunumą. Ir visa kita. Kuo mažiau grojate, tuo sunkiau jus prisiminti. Antra — pirmasis kūrinys gali (man bent jau visuomet) būti kiek „guminis“. Bet kas, kada lipęs ant scenos groti gitara žino, kaip gali iš jaudulio surambėti riešas ir guma pavirsti pirštai. Tam reikia šiek tiek laiko — galbūt pusės minutės — kol įsijausite į muziką ir publiką. Kuo daugiau laiko praleisite ant scenos, tuo daugiau šansų sublizgėti visų akyse.
2. Ieškokite optimalaus kūrinio laiko. Per trumpai negerai. Per ilgai nėra taip blogai, kaip per trumpai, dėl anksčiau nurodytų priežasčių. Bet jei grojate „galbūt per ilgai“, turite groti „per ilgai gerai“. Nes „per ilgai blogai“ tik sunervins auditoriją, komisiją ir Dievą visagalį, ir pastarasis jus tiesiog nutreks žaibu. Šešios minutės kūriniui, iš kurių trys su puse ar keturios turėtų būti demonstravimasis visaip kaip. Mano galva. Nebent išsidemonstruojate per mažiau laiko, tuomet reikėtų nesikartoti. Nebent labai norite. Nelabai jėgovas šitas patarimas, žinau…
3. Galite groti vienas, galite su kolektyvu. Geriau groti su kolektyvu. Nebent visai kitaip neišeina. Pačia bendriausia prasme tai neturi daug įtakos komisijos vertinimams, tačiau prideda labai daug entertainment value ir visokiausių galimybių darkytis. Kai kuriais atvejais, tiesa, nutinka taip, kad norisi duoti prizą ne kolektyvo gitaristui, o, pavyzdžiui, būgnininkui. Arba ne tam gitaristui. Arba saksofonistui. Tačiau tai dažniausiai yra kūrinio pasirinkimo problema. Galvokite apie tai, ką grojate. Paskubomis parengta programa vargu ar praeis.
4. Kad ir kaip pasirinktumėte groti, grokite taip garsiai, kaip tik įmanoma. Nes visuomet atsiras šmikių (ir visai nemažai), kurių nuomone tai, ką jie nori dabar pasakyti savo abejotino intelekto draugeliams yra daug svarbiau nei bet kas, kas vyksta ant scenos. Jei su roko kolektyvu grojantys atlikėjai gali tokiems pasiūlyti kalbėtis su bačka (didžiausiu būgnu, tuo, ant kurio būna kas nors užrašyta) arba Electro-Harmonix Metal Muff, klasikinės gitaros atlikėjai tokio pasirinkimo neturi. O šurmulys kyla neišvengiamai. Taip, žinau, egzistuoja toks reiškinys kaip garso baimė, kuomet, visą gyvenimą grojus tyliai, kad niekam netrukdyti, yra bijoma groti garsiai. Nes pojūtis labai skiriasi. Teks gyvam pasirodymui ruoštis kiek iš anksto ir kaip įmanoma garsiau. That’s the name of the game. Dar viena priežastis groti garsiai yra vaikai. Mano užrašų knygutėje renginio metu atsirado frazė: „Žmonės, į tokius renginius atsivedantys mažus vaikus, turi mirti. Mirti.“ Vaikai duodasi po salę be pavadėlių ir klykia visa gerkle, bei lenda prie žmonių, kurių problemos jie nėra. Vaikams tokiuose renginiuose nevieta. Juos reikia vestis į klasikinius popso arba roko koncertus, kur fonograma groja pakankamai garsiai, kad vaikai galėtų mirti klykdami agonijoje ir niekas į tai neatkreiptų dėmesio. Ne į konkursus, simfoninės muzikos koncertus, operos ir baleto teatrą. Jie per maži, kad suprastų renginio formato svarbą. Ir jie nieko ypatingo iš ten neparsineš.

„Ko iš gitaristų nori komisija“, arba „kaip laimėti“, galbūt norėtumėte paklausti jūs? Būdai yra du. Vienas yra pagroti taip, kad galėtumėte gitara grąsinti publikai. Kad ji reaguotų į jūsų rankų mostus taip, kaip reaguotų į jau įvykusį faktą. Turite pavergti publiką ir perteikti emocijas taip tiksliai, kad žiūrovas verktų ir juoktųsi Jums vos numetus užuominą apie šiuos veiksmus. Sudėtinga? Labai. Yra ir kitas būdas, kiek dažnesnis. Turite groti taip, kad kiekvieno žiūrovo (o komisija yra niekas kitas, tik žiūrovai) veide nuo ausies iki ausies ištįstų nevalingas šypsnys. Tai padaryti yra paprasčiau, nes operuojame tik viena emocija, bet vis viena sudėtinga. Jei prieštarausite ir sakysite, kad svarbu grojimo technika, atlikimo tikslumas, frazių konkretumas, ritmiškumas, aš palinksėsiu galva ir lauksiu, kol jus nukonkuruos kompiuteriai. Tačiau muzika bus paskutinis dalykas, kurį atliks kompiuteriai. Būtent dėl to, kad muzikos centrinė ašis yra emocija. Jei ją bandote perteikti gitara, patariu išmėginti savo jėgas šiame konkurse. Kartą sudalyvavę net nepajusite, kaip jis jus įtrauks į save, o tuo pačiu ir į daugybės gitarai neabejingų žmonių kompaniją.