Nieko čia tokio ypatingo – choras dainuoja. Aišku, labai didelis choras. Nesveikai didelis.
Tiesiog Osakoje kasmet vyksta didelis koncertas, kur minios mėgėjų atlieka Bethoveno 9-ąją simfoniją. Beje, stebėtinai profesionaliai ir įspūdingai. Paskutinis koncertas, vykęs 2011 gruodį, buvo skirtas 2011 kovo mėnesį vykusių žemės drebėjimų ir cunamių aukoms atminti. Dainavo 10000 choristų.
Nežinau, ar tai pasaulio rekordas, bet atliekamas gerai, o kai bandau primesti, kaip sudėtinga visą tokį reikalą organizuoti, tai minčių juo labiau kyla.
Man tai kelia keistų minčių. Japonai aukas prisimena džiaugsmu. Man rodos, jie supranta tą džiaugsmo mirtyje šlovinimą, tą viduramžišką tikėjimą, kuris mūsuose jau seniai pamirštas. Net nežinau…
Šį straipsnį parašė Rokiškis Rabinovičius
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (145)
Vienžo, tiksliau – be amo. Reiktų, turbūt, patylėt, bet vistiek norisi kažką pasakyt. Nerealu. Dėkui
Man gražu, kad prisimenama aukas džiaugsmu. Taip turėtų visada būti, ir tai ne viduramžiškas tikėjimas mano manymu, o buvimo žmogumi šlovinimas. Mirtis pas visus ateina. Bet reikia prisiminti, kad kol jos nėra, mes turime džiaugtis tuo, kad esame. Ir kai daugybė žmonių žuvo per cunamį, nereikia verkti, kad jie žuvo. Reikia prisiminti, kad jie gyveno, kad jie džiaugėsi, mylėjo ir patyrė daug gražių akimirkų. Mes, žmonės, gamtos akivaizdoje esame labai maži ir kartu tikri milžinai.