Senas geras thrashas visada pakelia nuotaiką vakarėjant, pabraidžius po gerą tirpstančio sniego pliurzę.

Potter’s Field – terminas, skirtas apibūdinti laidojimo vietą tiems, kurie dėl religinių priežasčių negali būti laidojami kapinėse. Terminas ganėtinai amerikoniškas, bet kildintinas iš Biblijos, kuri eilinį kartą pasitarnauja kaip nuostabus visokiausių smulkių niekučių sutaurinimo įrankis. Iš tikro tai tėra molio kasykloje iki įžemio nukasta duobė, kurioje nieko neužauginsi ir molio ten nebėra. Tad galima ir žmones laidoti. Ypač tuos, kurie nusižudė arba jų dievas buvo ne tas dievas, kuris turėtų būti.

Anthrax gabaliukas, mano subjektyvia nuomone, yra vienas iš tų gana retų metalo šedevrų, sukurtų per paskutinį XX a. dešimtmetį (net ir žiurkės žino, kad geriausias thrashas – priešpaskutiniojo XX a. dešimtmečio). Jei vokalo linija šiek tiek nejaukiai pašvelnėjusi, instrumentuotė kaip tik tokia, kokia turi būti. Ritmiškai sudėtinga, veržli ir energinga. Tekstas tvarkingai apkaišytas aliuzijomis į Bibliją, bet taip, kad neišeitų suprasti, ar čia apie Jėzų, ar apie Judą.

Kas man pasirodė keista, tai, kad iš viso albumo (Sound of White Noise) singlais buvo išleista krūva gabalų (Only, Black Lodge, Room For One More ir Hy Pro Glo, visi 1993). Bet tarp jų nėra Potter’s Field. Na kągi, pasiklausykite tuomet vieno iš singlų. Šis kūrinukas man simbolizuoja daug ką, kas nutiko su thrashu – lėtesnis, techniškai ir ritmiškai primityvesnis, tekstai apie meilę… Nors tas pažaidimas su ritmu pradžioj suskamba visai smagiai.

O jei labai nepatinka thrashas, tuomet galite pažiūrėti čia…

…ir eiti klausytis thrasho, nes thrashas yra daug geriau.