Šiaip jau buvo visa krūvelė skirtingų metalo grupių, besivadinusių Attila vardu. Matyt, kad šitas vardas kliūdavo visokiems veikėjams, linkusiems dainuoti kliedesius apie visokius didvyrius, drakonus ir kitus manowar tipo heroinius fufelius. Tarp tų pačių fufelių kūrėjų buvo ir anokia garsenybė Billy Joel, gerokai vėliau tapęs Pop Rock ir žvaigžde, prikūrusia visokių visokiausių pop hitų. Su tais savo pop hitais jis tapo vienu iš garsiausių visų laikų muzikos veikėjų, tačiau istorija liko: 1970 metais jis pabėgo iš visai sėkmingos ir įdomios The Hasstles grupės ir su savo draugeliu Jon Small įkūrė dviejų žmonių grupelę Attila.
Attila grojo fufliovišką, prastą, triukšmingą, nemelodingą ir monotonišką, tačiau jau griežtą hard rock, vietomis priartėjantį prie Heavy Metal pakankamai ryškiai, kad klausytis jau darosi įdomu. Išleido vieną albumą, kuriame viską bandė groti kuo triukšmingiau, sunkiau ir šiurkščiau, daugiau žaisdamiesi ne tiek su melodijomis, kiek su ritmu.
Taip, šis popsinis Billy Joel – vienas iš tų, kas įtakojo* Heavy Metal atsiradimą. Taip taip, žinoma, krūvos įvairiausių kitų grupių jau tuomet grojo įvairiausią metalui artimą muziką. Taip taip, ir Black Sabbath, ir Scorpions, ir taip toliau. Bet jūs paklausykite šitų rifų, atliekamų 8 bitų priešistoriniu elektroklavišiniu vargonėliu, bandančiu imituoti gitaras – tai daina, pavadinta „Holy Moses“:
Oj ne, neduosiu jums klausytis kitų jų gabalų, nes grupė buvo fufeliška, o šitas jūsų paklausytas gabalas – bene vienintelis, dar kažko vertesnis, įdomesnis. Attila bandė groti kažkaip moderniai ir psichodeliškai, o kartu ir kuo sunkiau ir trankiau, užmiršdami, kad išvis groja, o ne daužo per klavišus. O įrašinėjo savo muziką matyt kažkokiuose garažuose. Ir atlikėjai tebuvo du, ir tiktai vienas iš jų išvis grojo – tai tas pats Billy Joel. Jis viską grojo primityviais elektriniais vargonėliais, atliekančiais ir tų pačių vargonėlių, ir gitaros, ir boso funkcijas. Ir dar begrodamas dainuodavo. O Jon Small tiktai mušė mušamaisiais.
Pats Billy Joel gerokai vėliau apie šią savo muziką plūdosi, save patį vadindamas visokiais žodžiais ir sakydamas, kad kažkas jam ėjosi ne taip, todėl grupė buvo priversta suirti. Šiaip jau ji suiro išties ne dėl to, kad nekaip ėjosi, o dėl to, kad Billy Joel pimpalas nenusėdėjo kelnėse, o moterys jo tais laikais baidėsi. Bet kažkokiu būdu visgi jis sugebėjo pratratint savo draugelio Jon Small žmoną, kas virto visokiomis konsekvencijomis.
——-
* Mano įtakojamiems kalbainiams, kuriems nuo mano vartojamų žodžių kyla priepoliai ir noras mane taisyti, siūlau eiti ten, kuri jie jau priprato vaikščioti, taip kad ta kelionė nesudaro jiems problemų.
Šį straipsnį parašė Rokiškis Rabinovičius
Aš esu jūsų numylėtas ir garbinamas žiurkėnas. Mano pagrindinis blogas - Rokiškis Rabinovičius. Galite mane susirasti ir ant kokio Google Plus, kur aš irgi esu Rokiškis Rabinovičius+.
- Web |
- Google+ |
- More Posts (145)
Kokia laiminga istorija – geriau geras popsas nei prastas metalas.
Bet tie senoviniai eksperimentai visvien yra įdomūs. Juoba, kai juose taip atsispindi visa tuomečio psichodelinio roko įtaka. Ir dar įdomiau, kai protometališka grupė groja visiškai be jokių gitarų: viskas, kas tik girdisi – tai balsas, mušamieji ir vargonėliai.
Dėl to aš jiems atleidžiu už tai, kad grojo lievai.
Skamba ganėtinai liūdnai, tiesą sakant 😀
Skamba linksmai, tiesą sakant 😀
Pasirodo, taigi, gan prikolnas bičas tas Bilis jaunystėj buvo, o aš net neįtariau 😉 Dėkavoju
Dviguba sėkmė iš to grupso provalo: ir geras pop-dainininkas atsirado, ir nevykusi psicho-hard-roko grupė užsilenkė
Neįtikinamai man jis vargonėliais groja, kažkop trūksta…
O visgi legendinis canibal corpse įgarsinęs jų klipą apie indėnus yra tai, dėl ko šiuolaikiniai internetai žino tą kažkurį iš tų dviejų bene?
httpv://www.youtube.com/watch?v=I2PzagXsD0Y
(tas kur prie klavišų l. primena tą trolį iš Attila viršėlio, kurį indėjai)