Taigi tie, kas bent kiek giliau domisi braziliška muzika, turbūt jau supratot, kad kalbu ne apie ką kitą, o patį Mitar Subotić, geriau žinomą kaip tiesiog SUBA. O jei nesat nieko apie jį girdėję, bus proga išgirsti, ypač jei mėgstat stilių maišalynes ir  tautinius motyvus, įsipainiojusius elektroninėj muzikoj. Nors Suba kūrė daugiau nei prieš dešimt metų, kūriniai skamba labai šviežiai ir įdomiai.  Bet pirmiausia išsiaiškinkim, kaip šis serbas atsidūrė Brazilijoj.

Mokytas muzikantas, prodiuseris, kompozitorius, gavęs iš UNESCO trijų mėnesių stipendiją, išvyko į Braziliją tyrinėti afro-braziliškų ritmų. Išvyko ir nebenorėjo sugrįžti, taigi pasibaigus stipendijai po kiek laiko persikraustė į San Paulą, kur neliko nepastebėtas.

Dar gyvendamas tuometinėje Jugoslavijoje, Suba mėgo eksperimentuoti, idėjų sėmėsi iš įvairių tautų tradicinės muzikos, maišė muzikos stilius, pavyzdžiui, elektroniką su tradicinėmis serbų lopšinėmis. Bendradarbiaudamas su Milan Mladenović, išleido albumą, kuriame susimaišo Brazilijos ir Balkanų tautinės muzikos motyvai.

Persikraustęs į San Paulą, kūrė muziką teatrams, reklamoms, mados šou, tačiau labiausiai jį išgarsino albumas “São Paulo Confessions”. Albume persipina braziliški ritmai, įvairūs efektai; taip pat imituojami tradiciniai instrumentai, pavyzdžiui, dainoj “Sereia” girdim kažką panašaus į tradicinį brazilišką būgnelį Cuíca. Išrinkau keletą labiausiai patikusių kūrinių iš albumo, o šiaip rekomenduoju paklausyti visą. 🙂

Albume išgirsite ir Tom Jobim kūrinio “A Felicidade” versiją.

O štai orginalas palyginimui:

Ir pabaigai vienas geriausių albumo kūrinių. Na bent jau man labiausiai patikęs. 🙂