Apie kaubojiškus saldumus ir ne tik

Elvis buvo rokenrolo karalius, arba, The King. Tradicija persirenginėti Elviu vis dar gyva Jungtinėse Valstijose ir kaskart atrodo vienodai apgailėtinai ir juokingai. Tačiau reikia pasakyti, jog galbūt jo palikimas ir nėra perdėm išpučiamas. Tam tikra prasme per jį bliuzas pateko į baltutėlaičius valstijų pietus ir nors esame pratę galvoti apie Elvį ir rokenrolą, negalime pamiršti Elvio ir country. Taip, dabar visi gudrūs komentatoriai sakys, kad čia viskas ne taip buvo ir Chuck Berry ir visi kiti prisidėjo prie to, kad juodžių muzika įsilietų į tokią baltą muzikos sferą kaip country-western. Tačiau, kaip ir technologijos, kultūrinės įtakos plinta įvairiais būdais (kurių aptarimas nebūtų visai šiame bloge į temą) ir viskas vyksta vienu metu, tad bantyti internetuose išaiškinti konkretų atsakingą asmenį yra, manyčiau, gana bergždžia. Tad kodėl Elvis?

Elvis pateko į tam tikrą kryžkelę. Jis vis dar turėjo country švelnumo, prie to pridėjo bliuzo subtilumo ir jaunatviško sex-appeal ir tapo Karaliumi. Jis tapo visuotinai pripažintu, mėgiamu, įrašinėjamu, daug pinigų uždirbančiu muzikantu, kurio apatinės kūno dalies nefilmuodavo, nes tai buvo pernelyg seksualu. Jį vadino velnio muzika ir jam nuo to nė trupučio neskaudėjo, jis toliau dalino Kadilakus savo klausytojams. Tuom tarpu country atlikėjų tarpe saldus, tirštas ir melodingas švelnumas jau ėmė pabosti. Nashville sound, kuris buvo turbūt didžiausia 20 amžiaus beskonė, muzika be charakterio, jokių aštrių kampų, šlykščiai saldžios dainelės apie meilę iki sekso (po vestuvių), buvo sukurtas ne muzikantų, o prodiuserių ir garso inžinierių. Jaunoji karta pasirodė kiek aikštingesnė ir panoro patys kištis į savo atliekamą muziką. “Senasis šieno kupetos ir kaulą graužiančio skaliko įvaizdis jau praeitis“, sakė vienas Willie Nelsono gitaristas. „Mes rengiamės ir šukuojamės kaip patys norime. Šiais laikais daugiau žmonių vaikšto ilgais plaukais nei ne, o jei nenešioja ilgų plaukų, tai tik dėl to, kad jų nebeturi pakankamai“. Kaip Motorhead thrash metal scenai, taip Elvis country atlikėjams buvo gyvas įrodymas, kad muzikos klausytojai nevisus išsišokėlius baudžia.

Willie Nelson (Image via Wikipedia)

Tačiau country industrija buvo lėta, tingi ir nepatikli, tokia ji liko dar ilgam. Tai buvo tie patys žmonės, kuriems nereikėjo Bobo Dylano – tas žydukas, Robert Allen Zimmerman, buvo nušvilptas ir nukrioktas tipiškos country klausytojų auditorijos nuo kažkokio baro šūdscenės už tai, kad atsinešė elektrinę gitarą. Tai buvo tie patys žmonės, taip gražiai pavaizduoti filme Walk The Line – po dešimtmečio įtikinėjantys Johny Cashą, kad jam nėra ką veikti Folsomo kalėjime su akustine gitara rankose, nes juk visi jau groja elektrinėmis. Tad institucinio pasipriešinimo būta. Jo bergždžios pastangos plaukti pasroviui puikiai atsispindėjo tais atvejais, kuomet puikius kūrinius rašę atlikėjai likdavo už kadro, o jau įsitvirtinę grandai patekdavo į topų pirmąsias vietas atlikdami jų kūrinius. Nesu tikras, bet manau, jog tai turi kažką bendro su nesisaistymu su įrašų kompanijomis ir iš to plaukianiču autorinių teisių apsaugos nebuvimu. Bet aš ne teisininkas, tik spekuliuoju.

Taip buvo daroma, pavyzdžiui, su Bobo Dylano kūriniais – vėl ir vėl.   Taip pat nutiko ir kitam, gerokai menkiau žinomam atlikėjui, vardu David Allan Coe. Kūrinį „Would You Lay With Me (In A Field Of Stone)“ (viršuje) parašė jis. Pirmoji atliko ir įrašė jį – ji. Tanya Tucker. Palyginkite ir prisipažinkite, kuris šių dviejų kūrinių verčia vimtelti į sriubą (pilnu formatu palieku tik man labiau patikusį video (hint)). Žinoma, turėdamas omenyje žanro populiarumą Lietuvoje, turėčau klausti, kuris šių kūrinių mažiau verčia vimtelti į sriubą. Bet čia nevisai tame esmė. Kol Coe niekas nesiėmė įrašinėti, Tanya Tucker perdainuota versija šovė į radijo stočių topus. Įrašų kompanijoms pastebėjus, kad gal iš dainos dar galima išspausti daugiau pinigų, kontraktą pasiūlė ir kūrinio autoriui.

Dabar žvelgiant į šį video gali pasirodyti keista, kodėl žanras buvo pavadintas „outlaw country“? Ar galime mėginti įžvelgti ką nors, kas būtų už įstatymo ribų šių dienų standartais? Žinoma, kad ne, negalime, nes tai būtų ir neadekvatu, ir kvaila. Bet pamėginkite įsivaizduoti, ką reiškė tas pats Willie Nelsono apsirengimas (viršuje kairėje), palyginus su nulaižytu Elviu ir kostiumuotu Johnny Cashu… Galbūt teisus buvo Nashville sound atstovas, žymusis Chet Atkins, sakydamas, jog „viskas, kuo tie bičai skiriasi yra tai, kad jie nešioja barzdas“. Žinoma, egzistavo ir kitas polius (jei viduriuku laikysime tą patį Willie). Waylon Jennings, pavyzdžiui, pyko net ant termino „outlaw“. „Tai, ką groju, yra Waylono muzika, nes toks mano vardas,“ sakė jis. „Tai, ką groja Wllie, yra Willie muzika. Nevadinkite to „outlaw“, „contemporary“, „folk-country“ ar „country“ muzika – tai marketingas“. Tad pavadinimo „outlaw“ adekvatumą prireikė įrodinėti. Ir to geriau nepadarė niekas, nei David Allen Coe.

Šiuo kūriniu, pavyzdžiui, jis grubiai pasakoja savo gyvenimo istoriją. Kiek ji pagrąžinta – atskiras klausimas, bet bendri bruožai atitinka… Muzikinę karjerą pradėjo atsėdėjęs 1967 ir, panašu, ketino ne tik užsidirbti, bet ir pasilinksminti. Pavyzdžiui, Jimmy Buffeto priekaištai dėl neva plagijuotų melodijų iššaukė Davido atsaką „Jimmy Buffet“. Reikia pastebėti, kad prie teksto labai taikliai pridėta ir kompozicija. Niekur neradau, kad kas minėtų, kad kas kitas rašė muziką David Allan Coe gabalams, tad belieka tik pamintyti, kur jis išmoko šitaip gerai aranžuoti kūrinius… Neatmestina ir PR galimybė, nupiešiant David Allan Coe praeitį tendencingai, ką gali žinoti.

Kaip ir priklauso country atlikėjui, tekstuose suslėptos visos prasmės. Tai reiškia, juose prifarširuota gašlybių, erezijų ir ironijos, o pasiklausius (ar perskaičius) teksto pasidaro kaip reikalas juokinga. Bent jau man. Nevisai mainstreaminiuose kūrinukuose buvo pašiepiama ir viešinama viskas, kas įprastam pietinių valstijų žmogui buvo švenčiausia ir gėdngiausia – kunigystė, bažnyčia, seksas, alkoholis ir narkotikai.

Outlaw country atlikėjai kūrė ne tik muziką ir tekstus taip, kaip patys norėjo. Kartu jie kūrė ir naują pietiečio rednecko įvaizdį, kuris, beje, dabar įsigalėjęs visuose įmanomuose populiariosios kultūros galuose. Visiems žinoma scena, kuomet pagrindinis veikėjas įeina į salūną, kurio prietemoje nuo kaitrios mažo miestelio vidurdienio saulės viskio stiklinėse ir alaus bokaluose besislepianti netašyta kaimiečių liaudis sužiūra į atėjūną. Veikėjas užsisako gėrimą ir sulaukia klausimo: „you ain’t from around here, are you, boy?“… Outlaw country prie Clinto Eastwoodo gunslinger įvaizdžio pridėjo nevalyvumą, potraukį muštynėms ir neišvengiamus apsilankymus kalėjime ir pateikė tai kaip sektiną pavyzdį.

„Bikers stare at cowboys who are laughing at the hippies, who are prayin’ they’ll get out of here alive…“, Davidas, Taip, subkultūros turėjo save patalpinti tarp kitų subkultūrų. Tad outlaw country save patalpino šalia baikerių, prieš hipius, tačiau kryžkelėje tarp roko maišto dvasios ir country atlikimo stiliaus. Tačiau labiausiai jie nekentė vieno – Nashville sound ir muzikos industrijos, kuriai parsidavusius jie nurašydavo kaip jau minėtąjį Jimmy Buffet.

Nepaisant milžiniško kiekio rasistų durnelių, besidalinančių šiuo kūriniu (kurio net pavadinimo – „Nigger Fucker“ – negalima įrašyti kaip youtube.com video pavadinimo), rasizmu nepavyks apkaltinti paties David Allan Coe. Dabar kaip tik įsivaizduoju iš konfūzo susuktas klinikinių liberalų fizionomijas. Šis kūrinys grubia forma įkūnija 1982-iesiems retransliuotą septinto dešimtečio pabaigos laisvės idėją – laisvės veikti, elgtis ir sakyti tai ką nori. Žinoma, galima įsižeisti ir piktintis, bet galima ir susimąsyti, kad David Allan Coe sėdėdamas kalėjime bendravo su Screamin’ Jay Hawkins, kuris jį ragino kurti ir rašyti dainas. Pats Coe į kaltinimus atsakė: „nesu rasistas. Mano bosistas ir būgnininkas juodaodžiai“. Per šį pigoką triukšmą nuošalyje paliekamas šioje dainoje skleidžiamas moters motyvas ir paliekamo turto apimtis, ryškiai kontrastuojantis su romantiškos meilės vaizdiniais, būdingais ankstesniojo country tradicijai. Lygiai kaip dėl šios pastraipos bus ignoruojamas visas likęs straipsnio turinys.

Šį straipsnį parašė Leo Lenox

Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

Share

About the Author

Leo Lenox
Rašau tinklaraštį savo malonumui. Šiame jėgovame projekte laikas nuo laiko parašau po straipsnį apie visokiausią muziką, kad galėtumėte skaityti ir džiaugtis prasmingai praleistu laiku prie kontiūperių ekranų. Čia – tik sekmadieniais, tik Leo Lenox Sunday Column. Beveik.

3 Comments on "Apie kaubojiškus saldumus ir ne tik"

  1. skirtumas | 2012 01 05 at 09:30 |

    O man tas jų country, tai atitikmuo mūsų pūko popsui.

    • O man kantris fainiai visai… Būtų pūko popsas, būtų populiarus Lietuvoje 🙂 O dabar, kaip sakė Thelonious pardavėjas man perkant Cash`ą: kantri pas mus perka tik Klova ir Stakėnas 🙂

    • Bet užtat tekstai jų labai gražūs. Kartais. Bent jau už pūko „mama, tu mano mama, tu labai gera ir miela, mylima“ geresni 😉

Comments are closed.

Popo.lt tinklaraščiai. Hosting powered by   serverių hostingas - Hostex
Eiti prie įrankių juostos