Bliuzas yra ne kas kita, kaip blogai besijaučiantis geras žmogus (popsas, kita vertus, yra ne kas kita, kaip besilinksminantis durnius). Bent jau tokia klišė yra labai pagarsėjusi, jei neklystu, pasakė taip Muddy Waters. Howlin’ Wolf, klipe, kuriuo dalinausi su Jumis jau senokai, sakė, kad bliuzas būna tada, kai neturi pinigų susimokėti už nuomą. Manau nesuklysiu pasakydamas, kad esame įpratę manyti, kad bliuzas buvo gyvas tada, kai R&B vis dar reiškė Rythm and Blues, arba, ritmenbliuzą lietuviškai. Dabar tai reiškia kokią nors Alicia Keys. Kaip sakė Bilas Hicksas, „balless, soulless, spiritless suckers of satan’s cock – each and every one of them“. Bliuzas, kitaip tariant, šiandien reiškia šitai:

Ir nėra nieko blogo taip manyti. Tačiau bliuzo šaknys gali pasirodyti esančios kur kas keistesnės, nei balto berniuko sterilus suakademintas atlikimas. Kai kurie originalui artimesni įrašai gali Jus nustebinti. Pavyzdžiui, šis:

Pamenate tą keistą daiktą, kurį montavosi Jack White (The White Stripes gitaristas) filme It Might Get Loud? Čia yra grojama tuo daiktu. Jis yra vadinamas Diddley Bow ir yra gaminamas iš lentos, stiklinio butelio, dviejų vinių ar varžtų ir vienos stygos. Gaminamas namų sąlygomis, tad galima, esu tikras aptikti kone neribotą kiekį variacijų (su dviem stygomis, pavyzdžiui, ar cigarų dėže vietoje butelio). Šiandien. Tačiau kalbame apie tuos laikus, kai Gula kalba dar buvo plantacijose dainuojamos dainos, sekamos pasakos ir pasakojamos istorijos, kuomet afrikos prisiminimai buvo palyginti šviežūs vergų savimonėje. Vėliau vergai tiesiog kartodavo žodžius (kai kuriuos, pavyzdžiui, Kumbaya, iki šiandien) nebesuprasdami reikšmės, vėliau ir tuos pamiršo.

Bliuzas gimė iš dainos plantacijoje, darbo metu, kad būtų linksmiau dirbti, lengviau palaikyti darbo tempą. Diddley Bow gimė iš instrumento poreikio, kuomet žodžiais nebepavykdavo išreikšti džiaugsmo ar liūdesio, kai gitara dar buvo prabanga vergų tarpe. Žinoma, tai, kas yra įrašyta, dažnai yra asmeninis atlikėjo sentimentas ir įtariu, kad instrumentas išgyveno savo aukso amžių iki pradedant muziką įrašinėti ant vaško. Nepaisant to, kai kurie šiuolaikiniai atlikėjai vis pagroja šiuo instrumentu, tuo pademonstruodami, kad net ir viena styga nėra per mažai:

 

Amerikonai nėra labai pasinešę ant savo kultūrinio paveldo saugojimo. Nesunku nuspėti kodėl – jie kultūrinio paveldo beveik neturi. Nesu netgi tikras, ar kada nors kokie etnologai ėmėsi ieškoti šio instrumento ištakų. Žinau, kad iš pakampių įvairius merdinčius country blues atlikėjus surinkinėjo vokiečiai. Kaip pavyzdžiui, šis personažas. Groja šešiastyge, tačiau taip, nelyg tos kitos stygos jam tik maišytų.

Žodžiu… Nėra daug ką besakyti apie šį instrumentą, nes jį greitai pakeitė baltiesiems įprastesni smuikeliai ir gitaros, tačiau jis visviena įkūnija tą dvasią, kurioje rutuliojosi ankstyvoji bliuzo muzika. O ta dvasia buvo dažnai materealinis nepriteklius. Arba jau augantis noras vartoti. Muddy Waters buvo teisus…