Aš norėjau parašyti jums apie Sex Pistols. Paaiškėjo, kad negaliu. Nes šita bardako grupė yra tokia bardakiška, kad net neaišku, iš kokio šiukšlyno jie susirinko, kas ten pas juos grojo ir dainavo, kas kaltas dėl suirimo ir kokias dainas sukūrė jie, o kokias ne jie. Visiškas mano pravalas ir nekompetencija, nes apie šiuos genialius, deja, atmatas, negaliu parašyti nieko rišlesnio nei tai, kad jie yra viena iš įtakingiausių visų laikų Rock grupių, o taip pat – šūdini atmatos.

Jau galit mane vadinti silpnapročiu asilu dėl nesugebėjimo išdėstyti Sex Pistols istoriją (ir to fakto pagrindimas – jums žemiau). Aš tikrai taip ir jaučiuosi, kaip asilas (o ne kaip žiurkėnas), nes kuo daugiau apie juos kapsčiau, tuo labiau viskas buvo neaišku – kur šios grupės narių prisimelavimai, kur šiaip kažkokie jų kliedesiai, o kur paprasčiausiai purvina tiesa.

Taigi, vietoj Sex Pistols istorijos imkite visokių pabirų, parašytų pakankamai nepadoriai, kad bent daugmaž atitiktų aprašomąją temą, kurios padoria tikrai nepavadinčiau. Ir čia tikrai negali būti padorumo, nes kalba apie visiškus puspročius, pirma išaugusius skiniškoje aplinkoje, persisėmusius nacių idėjomis, tačiau vėliau nukvaišusius ir paradoksaliai nutarusius, kad reikia ne kovoti už kažkokias idėjas ir prieš kažkokius imigrantus, o priešingai – elgtis dar prasčiau, nei labiausiai veltėdžiaujantys iš imigrantų ir kovoti prieš valdžią. Keistu būdu pankų galvose anarchijos idėjos susimaišė su neonacių ir komunistų šūkiais, virsdamos visiškais absurdais.

Todėl išsyk atsiprašau skaitytojų už visą tą negražų ir purviną mano leksikoną, kuris bus, nes kaip dar daugiau apie juos rašyti, kai jie tokie, kokie jie yra. Negi čia apsimetinėsi, kad yra kažkaip kitaip? Tai va. Nuo to ir pradėkim.

John Lyndon, Sex Pistols grupės įkūrėjas, labiau žinomas, kaip Johnny Rotten, savo įvaizdį gavo dėl to, kad smirdėdavo, kaip bomžas. Ir dar valgydavo kažkokius svogūnus, nesivalydavo dantų ir todėl dar labiau smirdėdavo. Negana to, girtas ir apsimyžęs miegodavo šiukšlynuose ir dėl to dar labiau smirdėdavo. Supuvėlis – tą ir reiškia Rotten. Bet tasai supuvėlis buvo tikrai talentingas, to nepaneigsi. Jis ir tapo pankų himno „Anarchy in the UK“ autoriumi. Štai šito paties:

Iš to klipo, pažiūrėjus, kyla toks įtarimas, kad tenai ne šiaip sau tasai Johnny Rotten kraiposi, o keistai kažkaip. Lyg į kelnes būtų prisišikęs. Ir net labai gali būti, kad išties gal ir prisišikęs. Bet daina yra kultinė, tad nekreipkime į visą tai dėmesio, nes menininkams šitai atleistina, o ypač pankams*.

Arba va, kita daina – „Good Save The Queen“. Ją kai sukūrė, artėjo Karalienės Elžbietos jubiliejus, kuriame turėjo būti ir didžiulis laivyno paradas Temzėje. Tai likus porai dienų iki to parado, Sex Pistols nusisamdė laivą (tuo metu jie jau turėjo pinigų, nes buvo garsūs) ir ėmė plaukioti palei Parlamento rūmus, dainuodami šią dainuškę. Ir visą tai filmavo. Tiesa, filmuota medžiaga buvo tokia tragiška, kad aš jos nedėsiu čia, o įdėsiu šiaip jų tos dainos klipą:

Dėl to laivo – plaukiojo jie, plaukiojo, grojo ir dainavo, kol juos sustabdė pora policijos katerių ir, bedainuojančius dainą „Problems“, privarė prie kranto, o paskui jau ką suėmė, ką bananais atidaužė – kliuvo kam papuola. Galite pasieškoti kur Youtube pagal kw „Sex Pistols jubilee“. O dar sako, policijai juos suimdinėjant ir daužant, Sex Pistols jau dainavo kitą dainelę, pavadintą „No Fun“. Nes išties jiems nebuvo jokio funo, greičiau atvirkščiai. Bet tos dainos nelabai jau tokios žymios, tad čia geresnė jums – „Pretty Vacant“, kurią pilnai sukūrė bene tikriausias šitų pankų dvasingumas – anoksai Glen Matlock, kuris bene vienintelis iš visos grupės mokėjo truputį groti ir buvo raštingas, tad sugebėdavo kažkiek eiliuotus tekstus sukurt:

Keistai gavosi, kad kadangi tasai Glen Matlock buvo raštingas, mokėjo groti, o be to bent kartą per mėnesį prausdavosi, tačiau Sex Pistols jį išmetė. Viešai skelbėsi, esą išmetė dėl to, kad šis prausiasi (taip ir apkaltino – tipo, „mes matėme, kaip jis prausėsi kojas“). Realiai išlindo, kad buvo tiesiog paprastas tarpusavio išsiplūdimas, kurio metu Glen Matlock pasakė, kad jo neveža naciai. Todėl Johnny Rotten ir užsiuto, nes naciai jį vežė, dar ir kaip. Jis ir naciškai hailindavo draugams, ir su savo chebra raiščius su svastikom nešiojo, ir nacių uniformas pirkdavosi, o paskui su jomis per koncertus staipydavosi, ir šiaip buvo kažkoks iškyrpęs nacis per visus galus. Tiesą sakant, tai ir pati grupė demonstruodavo, ir jos gerbėjai, tačiau jau gerokai vėliau, kai išlindo, kad šiti svastikų demonstravimai gali išvirsti totaliniais draudimais jų koncertams Europoje, pradėjo aiškinti, esą jie čia šiaip tik dėl juoko apsimetinėja. Žodžiu, įprasti makaronai, kurie jiems nepadėjo apsiginti nuo Prancūzijoje siautėjusių Antifa, puikiai žinojusių, kas čia ir kaip. Beje, tenykščiai antifa kartą gerai atidaužė ir ten su Sex Pistols kartą nuvykusią Siouxsie Sioux, bet čia tik tarp kitko.

Tiesa, paskui dar Johnny Rotten aiškino, kad Glen Matlock labai mėgdavo klausytis The Beatles ir Paul McCartney, kurį pamėgdžioti bandė ir savo apsirengimo stiliumi, ir šukuosena, ir muzika. Ir tai buvo tiesa. Tai buvo grynų gryniausia tiesa – Glen Matlock buvo nepritapėlis, bandęs būti kultūringu, dvasingu ir muzikaliu. Glen Matlock vėliau subūrė grupę, pavadintą Rich Kids, kuri grojo šūdiną šūdiną popsą, o patsai jos įkūrėjas ant scenos šokinėjo, atvirų atviriausiai pamėgdžiodamas Paul McCartney ir šukuosena, ir apsirengimu, ir netgi veido išraiškomis. Ne, aš neturiu nieko prieš Paul McCartney, tiesiog šiaip manau, kad tai muzika, puikiai tinkama idiotams.

Į Glen Matlock vietą Sex Pistols priėmė tokį Sid Vicious, su kuriuo ir sužlugo. Tiesa, kai paskui paaiškėjo, kad Sid Vicious nemoka groti absoliučiai, o moka tiktai kraipytis ir nešioti savo maikę su naciška svastika, tai gavosi taip, kad ir vėl teko jiems kviestis tą patį Glen Matlock, kad jis įgrodinėtų muziką. Bet tai neesmė, nes Sid Vicious nusipelnė pankams kitu būdu – sako, būtent jisai sukūrė pogo šokį. Todėl visi pankai jam jautė didelį dėkingumą ir už tai jis ir buvo priimtas į grupę. O kad nemokėjo groti – šitai buvo visiškai nesvarbu: kai iš grupės buvo išmestas tasai Glen Matlock, paprasčiausiai neliko, kas galėtų tuo nemokėjimu piktintis. Čia buvo visa tikra pankų dvasia. Ta pati, kurią gal geriausiai galit išgirsti jų dainoje „Holidays in the Sun“:

Čia dabar nukrypsiu nuo temos ir pasakysiu, kad ta istorija, kur Sex Pistols išplūdo kažkokį TV laidos vedėją, buvo truputį ne tokia, kaip daugelis įsivaizduoja. Išties jie visai kultūringai ir susiparinę šnekėjo toje laidoje su Bill Grundy. Ir netgi turėjo persilaužti, pakol kažkuris iš jų pasakė žodį „šūdas“. Bet kartu su pačiais Sex Pistols buvo ir keletas fanių, mergaičių-gerbėjų, o tarp jų – ir pati pačioji gotų judėjimo pradininkė Siouxsie Sioux. Tai ta ėmė ir užtrolino visą reikalą, pareiškusi, kad svajojo susitikti su tuo vedančiuoju ir jam meiliai pasišypsojusi ir pamerkusi akį. Tai tada vienas iš grupės narių ir užsivedė, išvadino vedantyjį nuopisomis ir šūdpisomis, kas ir sukėlė skandalą. Paskui Sex Pistols eilinį kartą nykiai melavo, esą čia jie buvo nekalti, o esą vedantysis buvęs girtas, todėl jisai kaltas dėl to, kad jie jį išplūdo. Bet skandalas buvo toks, kad perėjo per visus laikraščius, o Thames TV išmetė tą Bill Grundy iš darbo – už tai, kad išvis drįso pasikviesti į laidą tokius atmatas. O Siouxsie Sioux liko nekalta ir niekuo dėta, nes taip visada būna su sėkmingais troliais. Čia jums visa ta laidelė, kad patys pažiūrėtumėt:

Taip ar anaip, Siouxsie Sioux kažkaip paskui atitrūko nuo Sex Pistols ir tapo ne mažiau žymia garsenybe, kai pasireiškė su savo grupe Siouxsie and the Banshees. Ta mergaitė, nors ir buvo pradžioje to paties pankiško tipo naciuke, tapo viena iš gothic rock pradininkių. Ir su naciais, beje, vėliau kažkaip parišo. Skirtingai nuo Sex Pistols vaikinukų, Siouxsie jautė garso grožį ir turėjo gerą klausą. O Sex Pistols, kaip jau sakiau, pasiėmė pas save tą Sid Vicious, vėliau tapusį gal net didesniu Sex Pistols simboliu, nei patsai Johnny Rotten. Tasai Sid Vicious, beje, prieš tai bandė groti būgnininku pas tą pačią Siouxsie, bet buvo delikačiai išmestas, nes nesugebėjo netgi punk ritmo pataikyti**. Tačiau Sid Vicious buvo labai linksmas vyrukas, kuris įsiveldavo į visokias muštynes – tai ten kokiai merginai akį išduria, tai ten kokį žurnalistą grandine atidaužo. Žodžiu, puikus naujas narys. Ir dar smarkiai siautėjantis ant scenos. Ai, ir dar nacis, kaip ir kiti iš Sex Pistols.

Čia ta proga jums pateiksiu gerą pavyzdį – tai Sex Pistols daina „Belsen Was a Gas“, kas gan sunkiai išsiverčia į lietuvių kalbą. Kadaise buvo toks Lietuvoje žargonizmas – „gazas“, reiškiantis maždaug kažką tarpinio, tarp „cool“ ir „kaifas“. Taigi, tuometiniame angliškame gatvės žargone šitas žodis reiškė būtent tą patį. O Belsen – tai buvo geriausiai britams žinoma nacių koncentracijos stovykla (kitų jie beveik nežinojo, nes jos pakliuvo į sovietų okupacinę zoną), kurioje mirė dešimtys tūkstančių žmonių. Britams žodis „Belsen“ reiškė maždaug tą patį, ką lietuviams reiškia žodis „Aušvicas“. Tai vat, dainos pavadinimas, jei versim pagal prasmę, gautųsi maždaug kaip „Aušvicas buvo kietas kaifas“. Tiesiog psichopatologinio švietimo tikslais aš čia jums tą dainą įdėsiu (beje, tiesiog įdomumo dėlei atkreipkit dėmesį į užbintuotas Sid Vicious venas):

Aišku, vėliau, kai prasidėjo skandalai, Sex Pistols nariai eilinį kartą pasakojo, kad jie niekaip nesusiję ir čia buvo tik dvasingai ironiškas ne tai britų, ne tai nacių režimo pasmerkimas. Aišku, koks čia pasmerkimas, tai visiems aišku be aiškinimų. O kai dar vėliau visokie Antifa susidūrė su faktu, kad dauguma jų narių tėra visokie pankai ir anarchistai, o pankiškumo ir anarchizmo įkvėpėjai tėra kažkokie nazi scum (dabar pabandykit atspėti, ką tasai „nazi scum“ išties reiškia – ogi lygiai tą patį, ką ir „nazi punk“), tai paskui ir tie patys antifa visaip ėmė skleisti kliedesius apie tai, kaip išties Sex Pistols kovojo prieš nacizmą. Čia maždaug taip kovojo prieš nacizmą, kaip šūdų gabalėlis klozete kovojo su šiltine.

Taip ar anaip, Sex Pistols populiarumas augo, jiems viskas būtų gal ir neblogai ėjęsi, bet kai grupė nuvažiavo į JAV, Sid Vicious susidėjo su kažkokia vietine kūrva (anokia Nancy Spungen), katra, radusi gerą progą, tą pakabino, o kad jis kur nepabėgtų, tai dar ir užsodino ant adatos (čia aišku, taip grupės nariai vėliau pasakojo, nors tai, kad jis ant narkatos jau seniai iki tol sėdėjo – tai faktas, kuris nuo senų seniausiai žinomas, nes net ir jo motina buvo narkomanė). Žodžiu, tiesiog apie tą laiką Sid Vicious ant heroino ir savo Nancy sėdo taip greitai ir giliai, kad grupės koncertai virto kažkokiu briedu su ištisinėmis muštynėmis, spjaudymu ant žiūrovų ir taip toliau. O čia negana to, dar ir Johnny Rotten apsirgo kažkokia džiova, tad prarado gebėjimą dainuoti, per koncertus ėmęs švogžt ir spjaudyt kraujais. Trumpai tariant, grupė objektyviai ir nepaneigiamai žlugo. Tiesa, jie dar spėjo nusifilmuoti legendiniame filme „The Great Rock’n’Roll Swindle“.

Čia jums ta proga visas, daugiau, kaip pusantros valandos filmas, kurį rekomenduoju būtinai peržiūrėti, kaip kino seansą, pakolei Youtube jo dar neištrynė, nes čia yra neabejotinai vienas iš reikšmingiausių visų laikų top-10 muzikinių filmų, kokie tik kada buvo sukurti. Jame muzikinėje formoje grupės vadovas Malcolm McLaren pasakoja, kad visa grupė išties tebuvo šiukšlės, o vietoj jų puikiai būtų tikę ir kokie nors kiti puspročiai:

Tačiau net ir sužlugti Sex Pistols normaliai nesugebėjo. Sid Vicious, kurio dėka Sex Pistols vietoje muzikos ėmė užsiiminėti neaišku, kuo, toliau smaginosi su savo kūrva. Kol kartą nepasidalino heroino dozės: Nancy Spungen, sėdėdama ant klozeto, susileido sau, o Sid Vicious liko užmirštas. Taip ant to klozeto besėdėdama, ir mirė, gavusi savo meilužio peiliu į pilvą. Kadangi buvo pagautas veik nusikaltimo vietoje, Sid Vicious, dar neprasiblaivęs po išgertuvių, viskuo prisipažino, bet paskui ėmė neigti, pasakoti istorijas apie kažkokius kliedesius, atsirado visokie personažai, kurie esą heroiną iš jų vogė, paskui kurie pardavinėjo ir vogė ir taip toliau.

Žodžiu, kol tęsėsi tyrimas, o įrašų kompanija užmokėjo užstatą, Sid Vicious buvo paleistas iš areštinės, tada eilinį kartą pakliuvo į muštynes, tada jau pakliuvo į kalėjimą, per pusantro mėnesio buvo atjaukintas ten nuo heroino, kažkodėl buvo paleistas laisvėn, susirado kažkokią naują mergą, susileido įprastinę dozę, o tada paaiškėjo, kad nuo tokių heroino kiekių organizmas jau spėjo atprasti. Taip ir numirė. Tačiau jis dar spėjo sudainuoti – „My Way“:

Beje, ši daina buvo velniškai garsus ir populiarus Frank Sinatra topas, kurį sukūrė kanadietis kompozitorius Paul Anka. Kadangi dauguma žodžių buvo pakeisti į keiksmažodžius, o atlikimas ganėtinai nekoks, daina buvo įdomi. Pats Paul Anka vėliau pareiškė, kad nors toks išsidarkymas jį ir šokiravo, jis visgi tiki, kad Sid Vicious tiesiog nujautė savo mirtį, todėl sudainavo nuoširdžiai.

Kiti pora grupės narių, dėję ant Sid Vicious ir ant Johnny Rotten, nuvažiavo kažkur į Braziliją, kur įrašė vieną puikią dainą – „No One Is Innocent“. Įdainavo ją toksai Ronald Biggs, bene žymiausias XX amžiaus britų plėšikas ir pašlemėkas, slapstęsis nuo teisėsaugos užsieniuose. Ir tai buvo gražu, tai atrodė, lyg Sex Pistols atsisvekinimas, kur jie tarytum teisinasi, esą ne jie vieni tokie, o visi panašūs:

 

 

——————

* Čia prisiminkim garsų mūsų lietuviškų pankų žaidimą „strazdanėlės“, kurį daugelis laiko legenda. Tiktai šis žaidimas buvo ne legenda. Prasmė labai elementari: kai trūksta gėralo, tai visi prišika ant kokios nors dėžės, o paskui taškosi, plodami delnais. Kas lieka švariausias – tas turi bet kokiais būdais suveikti išgertuvėms, nesvarbu, ar iš kokių savo santaupų, ar pavogti, ar dar kaip nors. Britiški pankai buvo niekuo ne prastesni už mūsiškius, tad šūdai jiems nebuvo kažkas neįprasto.

** Dėjo tie pankai ant ritmo. Ir tai dar vienas keistas dalykas: pankų nemokėjimas groti ir net palaikyti ritmo vėliau inspiravo NWOBHM grupes ritmikos eksperimentams, o jau iš to kilo visas thrash.