Mielas skaitytojau. Įsitaisyk patogiai. Kad tyliai linguotų supamasis krėslas ir jau tikrai būtinai – kad nešaltų kojos. Gal stiklą brendžio? Gerai, ir žalios arbatos, iš kurios maži kiniečių vaikų pirštukai išrinko visus jazmino žiedlapius. Aš gi pamėginsiu surašyti tekstą, kuriame:

papasakosiu graudžią istoriją apie dvi mažas, dideliame pasaulyje beklaidžiojančias mergaites,

pristatysiu du talentingus muzikantus ir jų filosofiją bei kūrybą, artimą tamsiojo kabareto (dark cabareth) žanrui,

parodysiu, kodėl apsimoka pirkti nepriklausomų muzikos leidyklų albumus.

 

Jei trumpai – pasakosiu apie dueto Evelyn Evelyn albumą „Evelyn Evelyn“ (2010 m.).

Pirmasis veiksmas, uždanga pakyla.

Evelyn ir Evelyn – tai 1985 metais Kanzase gimusios dvi mergaitės, Siamo dvynės Eve ir Lyn (dėl išskirtinio ryšio jos viena kitą vadina Evelyn). Taip jau nutiko, kad mergaitės kartu dalinosi trimis kojomis, dviem rankom ir vienom kepenim, tačiau turėjo dvi širdis ir dvi tamsiaplaukes galveles. Nuo pat vaikystės Evelyn ir Evelyn supo šiurkštokas pasaulis, kuriame jos visada rasdavo kažką gero.

Jei labiau mėgstant klausytis nei skaityti – čia pasakojimo, esančio albume ištraukia. Pati mergaičių istorijos pradžia.

Gimdydama mergaites miršta jų mama, o daktaras kūdikių nenužudo tik dėl atsitiktinai užėjusio žmogaus. Nusižudo tėvas. Kūdikiai patenka pas keistą vyrą, laikiusį didžiulę viščiukų fermą. Nežinodamas, kaip rūpintis kažkodėl jam patikusiais vaikais, jis laikė jas kaip viščiukus. Prabėgo šešeri metai ir šeimininkas kartą negrįžo namo. Iš bado mirusių viščiukų smarvė pasiekė kaimynus, tuomet šie atrado ir išlaisvino narve uždarytas mergaites. Iš čia jos patenka į keistus namus, kur jas vaišina saldainiais ir gerai maitina. Kartą į savaitę jos dalyvauja fotosesijose, pozuodamos nuotraukoms, skirtoms specifinį skonį turintiems klientams. Dažnai pas jas atvažiuoja jų dėdės, kurių vardus ir skaičių mergaitės greitai pametė. Mergaitės augo, dėdės ėmė darytis vis griežtesni. Suėjus dvylikai metų jos nebetinka tiems namams ir atiduodamos į cirką, kur išmoksta ir pamėgsta groti ir dainuoti. Nepaisant sunkaus darbo ir aplinkos, tai buvo laimingos dienos – juk jos susirado geriausią draugą – dvigalvį dramblį Bimba ir Kimba. Tačiau vieną dieną nuo nesveiko maisto dramblys suserga ir miršta, o po langais mitinguoti renkasi visuomeninės organizacijosi. Viena jų reikalauja atskirti mergaites viena nuo kitos (žinome, kad tokia operacija beveik neišvengiamai gresia vieno iš dvynių mirtimi), kiti – keistos sektos atstovai – taikosi jas pagrobti. Mergaitės nusprendžia bėgti iš cirko. Planas pavyksta, jos tampa savarankiškos dideliame pasaulyje, iš kurio labiausiai tikėjosi – draugų. Tačiau niekas nenori draugauti su tokios keistos išvaizdos „pabaisa“. Vieną dieną, internete atradusios „My Space“ mergaitės pamato, kiek draugų turi ten užsiregistravę muzikantai. Jos ryžtasi taip pat įdėti į internetą savo atliekamų dainų ir nerimo ir viltes kupinomis širdimis nueina miegoti.

Čia jas ir surado Amanda Palmer (iširusio dueto „Dresden Dolls“ įkūrėja, bene garsiausia tamsiojo kabareto žanro atlikėja ir populiarintoja) ir Jason Webley (buvęs gatvės muzikantas, pats kuriantis ir atliekantis savo dainas, akomponuodamas sau akordeonu ar gitara).

Antrasis veiksmas, užkulisiai.

Šias dvynes ir jų istoriją sukūrė Amanda Palmer ir Jason Webley. Jų bendro trijų metų darbo rezultatas – keistas hibridas tarp audio knygos ir muzikinio albumo. Taip, tai – pats tikriausias kabaretas, kurio vizualizacija lengvai skleidžiasi prieš akis klausant tekstų. (Beje, tai puiki mintis talentingiems scenaristams, nerandantiems pinigų filmo kūrimui). Kabareto žanre jau ne pirmus metus nardantys muzikantai albume „Evelyn Evelyn“ tobulai išnaudojo žanro galimybes: didžiulę nuotaikų kaitą, klausytojo įsitraukimą į dainų tekstus, vizualų poveikį. Svarbu tai, kad albumas labai sodrus emociškai. Čia yra ne juokais už širdies griebiančių melodijų ir tekstų, bet yra ir dailiai įpintos ironijos bei geros nuotaikos. Albumas ironiškas šou verslo ir garsiai deklaruojamų žmogaus teisių apsaugos klausimais. Jei vyktų bent pusė tiek, kiek kalbama, gal pasaulis būtų kitoks.

Šiame pasakojime surinktas keistas didžiųjų vaikiškų baimių ir svajonių rinkinys. Baimės? Netekti tėvų, būti pajuokos objektu, gyventi fermoje kartu su viščiukais tamsioje mažoje patalpoje, negauti saldainių, būti atiduotam į cirką, kur turėsi juokinti publiką. Svajonės? Turėti geriausią pasaulyje sesę ar brolį, su kuriuo galėtumdalintis  viskuo – svajonėmis ir naktiniais košmarais, turėti prijaukintą dramblį, mokėti groti ir dainuoti. Tiesa, šie „kalneliai“ labai jau ryškūs ir akivaizdūs, tačiau tai juk – kabaretas! Amanda Palmer ir Jason Webley pluša taip, kaip prieš daug amžių sukosi keliaujantys artistai. Juk tik vienetai išsirūpindavo palyginus šiltas vieteles rūmuose. Visi kiti privalėjo žiūrovus pravirkdyti, prajuokinti, leisti pasvajoti, pakvailioti, papasakoti, kas naujo vyksta plačiame pasaulyje ir visaip kitaip sujaudinti tam, jog šie atsisegtų pinigines ir nereiktų eiti miegoti alkaniems.

Klausant muzikos smagu įsivaizduoti tai, kaip ji atliekama „gyvai“. Amanda ir Jasonas – abu panašaus ūgio, identiškais perukais ir panašiu makiažu. Jie abu vilki vieną „mergaitišką“ sunknią, o groja naudodami tik po vieną ranką (juk Evelyn ir Evelyn turi tik dvi rankas). Taigi, vienas laiko ukulelę, kitas brazdinna per stygas. Taip pat, dviem rankom, jie groja pianinu ar akordeonu. Koncertuodami jie smagiai imituoja dviejų jaunų mergaičių mimiką ir elgseną, o paprasti dainų žodžiai ir paprastos melodijos verčia klausytojus prisijungti. Nes žmonėms reikia dainuoti. Dar žmonėms reikia emocinės įtampos, šokinėjančios nuo ašarų iki juoko. Dar jiems reikia tikėti pasauliu, net jei šis kartais atrodo vis piktesnis, irzlesnis ir svetimas. Projektas „Evelyn Evelyn“ būtent to ir moko, išvengdamas infantilumo ir moralizavimo. Versdamas atsipalaiduoti ir šypsostis bei dainuoti.

Trečias veiksmas, bilietai.

„Evelyn Evelyn“ albumą vinilo pavidale tinklalapyje įsigijau už 22 dolerius. Pridėjus siuntimo išlaidas, man jis kainavo apie 100 litų. Daug? Mažai. Nes už 100 litų gavau ne tik vinilą. Dailioje dėžutėje gavau: gražaus dizaino dvigubą LP 10` albumą, kurio viena plokštelė – ryškiai geltona, kita – mėlyna. Abi plokštelės ne tik ryškios, bet ir sunkios, sveriančios (kaip pastaruoju metu madinga) po 180 g. Dėkle šalia plokštelių radau ir ant atskiro lapo dailiai surašytus dainų žodžius. Dar šalia buvo įdėtas tas pats albumas CD formate, paprastame popieriniame dėkliuke, bet trys mieli lipdukai su dvigalviu cirko drambliu. Be to, gavau ne šiaip albumą, o kolekcinį albumą – vinilas išleistas 1111 egzempliorių tiražu. Man smagu, kad 1 iš jų – mano namuose. Niekada tokio malonaus komplekto nesu gavusi užsisakinėdama žymesnių muzikantų iš didesnių muzikos leidyklų albumus.