Beveik lygiai prieš dvejus metus lankiausi Eric Sardinas koncerte Vilniuje. Šią savaitę prisiminiau atlikėją, tad nusprendžiau ta pačia proga prisiminti ir koncertą. Jis, mat, pamenu, buvo labai geras simpltonų publikos pavyzdys, o apie pastaruosius šią savaitę kaip tik rašiau kitur. Tad viskas taip gražiai supuolė. Tad atliksiu atvejo tyrimą išspręsti klausimui, kodėl publika kartais yra debilai.

„Roko naktų“ organizuotas koncertas prasidėjo standartine milžiniška eile prie įėjimo į kažkurį ten „Forum Palace“ klubą. Nors užmušk, niekaip neprisimenu, katras ten katras, nors ne pirmą kartą ten lankiausi. Eilė milžiniška, aplinka – posh. Išskyrus kavinę, kuri atrodė kaip puspigis bufetas su keliais staliukais ir iš kosmoso nusileidusiais padavėjais. Kava taip pat siaubinga – vienintelis pateisinimas tas, kad tuomet, man regis, dar nebuvo „Coffee Inn“, kurie galėdavo pasiūlyti pusėtinos kavos mieste. Po žeminančio patikrinimo, ar nesinešu ginklo į vidų (būčiau žinojęs, kas dėsis po to, būčiau įsinešęs), pasičiupau alaus ir ėmiau laukti. Po to išėjau parūkyti. Pasiėmiau dar vieną alaus. Laukiau toliau…

Didžiosios žvaigždės dažnai vėluoja, kas nėra labai jėga rimtam šiuolaikiniam atlikėjui. Juoba tokio žanro atlikėjui. Ne cypiančios Byberio fanės susirinko, visgi. Pranešėjui pakudakavus apie Bliuzo ir Roko naktis, į sceną išėjo… „The Road Band“. Ar „The Blues Band“. Ar kaip ten Aleksandro Bielkino chebra besivadintų. Kas buvo nelyg pigi šlapianka prieš valgant juodus ikrus su šampanu. Tą santykį žinojau iš anksto. Nežinojau iš anksto tik to, kad reikės tą šlapianką valgyti. Šitai išeikvojo visus mano pakantumo rezervus. Sekantis šokas išsiuntė mane lauk su cigarete dantyse – kai visa publika, nelyg skerdžiami avinai, užbliovė „Bliuzo naktų“ himną, kurį, žinoma, grojo debilai ant scenos. Net nesiimsiu aiškinti, kodėl tai visiškas, Rokiškio terminais kalbant, fufelis. Verta paminėti, kad buvau, ko gero, vienintelis tai suprantąs.

Galvojau, luktelsiu, parūkysiu, baigsis apšildančios grupės pasirodymas ir galėsiu ramiai sau klausytis ko ten atėjau. Tačiau ūžimas (tiek tos baisybės, kurią lietuvaičiai (taip pat ir pagyvenęs mano cigaretinis pašnekovas) dažnai per neišmanymą pavadina bliuzu, lauke tesigirdėjo) vis netilo. „Vidun – laukan“ ciklas pasikartojo dar porą kartų ir užtruko valandą dešimt minučių. Tiek grojo apšildanti grupė. Čia nėra „kiek užtempėm“. Čia yra „nu jūs совсем ахуели“. Tačiau galų gale košmaras baigėsi. Kol buvo nunešami visi instrumentai, kurių tonomis vietiniai (manantys, nelyg XX a. pradžios kaimo bažnyčių klebonai, kad „daugiau oktavų“ reiškia „geriau“) buvo apdergę sceną, prie manęs priėjo pažįstama padavėja. Pasišnekučiuoti. Kadangi burbėjau ant apšildžiusių nevykėlių, buvau paprašytas paaiškinti, kodėl jie buvo taip blogai. Paaiškinau, kad ji pajusianti skirtumą, kai pradės groti pagrindinis vakaro atlikėjas – Eric Sardinas (su Big Motor – taip vadinasi jo ritminis duetas). Po koncerto ji su manimi nebesiginčijo.

Į sceną išbėgo tamsiai apsirengęs, gausiai kaubojiška atributika pasidabinęs tamsaus gymio garbanius su skrybele ir rezonatorine akustine gitara ir per 15 sekundžių nupūtė viską, kas iki tol buvo toje scenoje sugrota. Aleksandro Bielkino kolektyvas dingo nelyg dūmas vėjyje, o patalpa prisipildė energijos ir užsidegimo, kurį skleidė tas vienas vizualiai neitin įspūdingas žmogus. Žinoma, prispildė ji ir slide gitaros virtuozo skleidžiamos muzikos. Publika tai pasitiko kontūzytais veidais. Žmonės, kątik šokę ir linksminęsi pagal žemiausios prabos šūdbliuzrokį (t.y. sulėtintą rokenrolą), buvo pernelyg staigiai supažindinti su kažkuo, ko nebuvo iki šiol matę, girdėję ar tikėję esant įmanoma. Pirma reakcija, žinoma, buvo „kažkokia čia nesamonė“. Viskas vyko seniai ir buvo neteisybė, tad setlisto nebeatsimenu. Tačiau tikrai prisimenu, kad sėdėjau ir kaifavau sau vienas, plojau į ritmą ir atlikau visus kitus veiksmus, būtinus aukščiausios kokybės bliuzroko koncertui (tiesa, nėjau „tūsintis“, nes nemėgstu „tūsintis“ – bijau, kad ką nors praleisiu). Berods, vienas tebendravau su alikėju („you feelin’ allrite?“ „yeah!“ ir pan. rutinoje, aišku, nors ir vangiai, bet dalyvavo daugiau baublių) – kūrinyje „Get Down To Whiskey“, kuomet atlikėjas laukė feedbacko iš salės, mano balsas ten skambėjo neįtikėtinai vienišai.

Ar turėčiau mėginti pateisinti publiką? Man asmeniškai buvo už juos gėda. Kažkodėl. Kažkada maniau, kad tokiu būdu bunda mano kaimėno sindromas: „juk taip stengėsi, atvažiavo, reikia gerai priimti“. Tačiau ne dėl to. Ar man buvo gėda, kad ta publika, kuri žinojo, kur eina, nesugėbėjo įvertinti atlikėjo? Kad, prieš eidami į koncertą atlikėjo, kurio gerai nežino, nepasivargino įvesti pavardę į paiešką youtubėj? Taip ir ne, nevisai tai. Pikta buvo, kad valandos trukmės garsinio šlamšto lavina sulaukė šokių pokių ir estrados, o rimta muzika – akmeninės tylos, sutrikusių veidų. Žinoma, jei akustiniai (be mikrofono!) Eric Sardinas išstojimai ir reikalavo publikos pritilti, sprogstanti rokava dalis buvo išties smagi, vietomis visai pasiutusi. Niekas negalėtų pasakyti, kad „muzika tokia, kad nėjo tūsintis“.

Tad norėčiau pateikti paaiškinimą, kodėl gi taip nutinka. Žmonės, besilankantys „Galaxy“ (lygtais) klube, lankosi „Galaxy“ klube. Ne ateina į koncertą, o lankosi klube. Galbūt nustemba, kad „šią savaitę ten reikės primokėti, nes kažkas ten gros“. Tačiau ateina ne dėl muzikos. Į koncertą patenka netyčia. Kai groja saviakai apie tai, kaip „mes važiuojam, tranzuojam, į bliūzo festivalį“, tai yra jėga. Nes supranti, ką dainuoja ir šiaip kitos paniatkės. Bet kai išeina gitaros virtuozas (ir ne šiaip tokios, su kokia „Liube“ groja, o kažkokios dolbanos) ir vыjabavajetsa – tai jau nekažką. Kita vertus, nesusikaupiama švilpti, nes kai gauna dozę kažko, kas yra durnam protui nežemiška ir nesuvokiama, publika jaučiasi, nelyg grobiama ateivių. Galime paieškoti ir kitų priežasčių dėl publikos apatijos. Per ilgas apšildančios grupės pasirodymas – per daug publikos energijos išeikvojo šlamštui. Vėluojantis koncertas prisideda prie to, užpisdamas žmones laukti dar iki apšildančios grupės pasirodymo.

Kaip ir nėra ko ant publikos pykti? Juk organizatoriai parinko vietą, laiką, tad ir publika susirinko tokia, kokia susirinko? Galbūt koncertas nebuvo pakankamai reklamuotas? Galbūt. Anksčiau ten pat vykęs („Relax FM“ organizuotas) Coco Montoya koncertas, kita vertus, sulaukė daug šiltesnės publikos. Galbūt organizatoriams, organizuojaniems šūdinus festivalius, tiesiog nelemta surinkti normalios publikos? Niekas nedraudžia taip manyti. Net aš nedrausiu ir net nesiginčysiu labai, jei neneigsite, kad prieš tai pateiktas paaiškinimas taip pat neša savyje teisybės krislą kitą. Kita vertus, publikos debilumo fakto tai nekeičia nė per nago juodymą. Paliksiu Jus, mielieji, šįkart su labai lyrišku Eric Sardinas kūriniu „8 goin’ South“. Atlieka Eric Sardinas, fone tyliai sėdi ir klausosi „Big Motor“ – Levell Price (bosinė gitara) ir Patrick Caccia (būgnai).