Prieš kelias dienas Palangoje gurkšnodami popietinį alų klausėmės pasakojimų apie tai, kad nuosekliai formuojama nuomonė, jog sovietmetis buvo tik visiškas skurdas ir neviltis – ne visai tiksli. Ir su nostalgija tai neturi nieko bendro. Tiesiog neretai nepelnytai nubraukiami visai įdomūs, o kartais ir prašmatnūs prisiminimai, reiškiniai ir žmonės.

Grįžus į Vilnių, tą patį vakarą į namus atėjo naujas vinilas – grupės “Argo” albumas “Discophonia” (1983-ųjų leidimas). Nudžiugino ne tik viršelis. Tai – kompozitoriaus Giedriaus Kuprevičiaus vadovaujamos grupės debiutinis albumas. Pasak Luko Devitos, galbūt pirmoji originali elektroninės muzikos plokštelė visoje buvusios TSRS teritorijoje. Elektroninės muzikos pradininkais Lietuvoje tradiciškai įvardijami grupė ”Exem” atsirado maždaug po 10 metų.

Grupė „Argo“ susikūrė 1979 m. Kaune, prie Kauno muzikinio teatro. Melomanų tinklalapyje Discogs.com plokštelė įvertinta 4.78 balais iš 5. 80 prisiregistravusių ją turi, 112 norėtų turėti, o kaina prasideda nuo 13 eurų. Tuo tarpu Mainyk.lt kažkas „puikios būklės“ albumą siūlo už 20 Lt. Nereta, tačiau vis viena keistoka situacija. Peržvelgus įrašus Youtube – šiuo įrašu labiau domisi užsieniečiai, kuriems tai – gera muzika iš buvusios Sovietų Sąjungos (intriguojantis kąsnelis kolekcionieriui). Lietuviškame internete apie šį albumą ir jo sukūrimą įrašų neradau, maestro Kuprevičiaus varginti dėl įrašo tinklaraštyje pasikuklinau, tad telieka trumpai nupasakoti, kaip muzika pristatoma albumo aprašyme. Beje, aprašai ant plokštelės dėklo pateikiami dvejomis kalbomis – rusiškai ir angliškai.

Teigiama, kad pagrindinis grupės tikslas – išmėginti šiuolaikinės elektroninės muzikos galimybes. Kuriant šį albumą buvo pirmą kartą panaudotas sintezatorius „Vilnius-5“. Albumas „Discophonia“ pristatomas kaip dviejų sluoksnių muzika: „disco“, kurio pagrindą sudaro šokio ritmas, skirtas pramogai ir „phonia“ – muzika, skirta elektroninio garso klausymui ir pažinimui. „Jei „Argo“ kūrybą galima būtų sulyginti su savaitės diena, tai „Discophonia“ būtų šeštadienis,“ – elegantiškai užbaigiamas albumo aprašas. O ką, visai neblogai, ar ne?

Su albumo muzika susigyventi dar nespėjau, tačiau skamba maloniai, o rieda lengvai, vietomis net pasišokinėdama. Tiesa, kartais pasirodo lyg jau kažkur girdėti motyvai. Šis albumas nėra novatoriškas žvelgiant pasauliniu mastu, tačiau, be abejonės, priklauso muzikos istorijai, ir ne tik Lietuvos. Tiesiog vienas iš spindulių, įnešantis šiek tiek  spalvų į juodus juodus ir gūdžius gūdžius aštuoniasdešimtuosius. Sudėjus jų daugiau, ryškios šviesos spindesio negautumėm, tačiau juoduma tikrai prasisklaidytų.